Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos gyventojai savo kailiu patyrė pražūtingas radioaktyvios taršos pasekmes. 1986 m. balandžio 26 d. sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje paskleidė katastrofišką radiacijos bangą, užteršusią tūkstančius kilometrų žemės ir vandens telkinių. Baltarusija nukentėjo neproporcingai smarkiai: apie 70 % radioaktyviųjų kritulių nukrito būtent šios šalies teritorijoje, užteršdami beveik ketvirtadalį viso šalies ploto.

Daugiau nei 2 milijonai žmonių, iš jų apie pusė milijono vaikų, buvo paveikti pavojingai aukšto radiacijos lygio. Beveik keturis dešimtmečius po katastrofos pietinė Baltarusijos dalis vis dar neatsigavo: didžiulės teritorijos tebėra užterštos, daugiau nei 400 kaimų liko apleisti vaiduoklių miestais, o kelios kartos vis dar kenčia nuo ligų, tiesiogiai susijusių su radiacijos poveikiu – tokių kaip skydliaukės vėžys, leukemija ir sunkūs apsigimimai.

Tie, kurie išgyveno Černobylio siaubą, puikiai supranta, ką reiškia gyventi nuolatinės, nematomos grėsmės šešėlyje – kai net oras, kuriuo kvėpuojame, ir vėjas, kuris pučia, gali nešti mirtį. Mūsų regione klimato teisingumas yra neatsiejamas nuo branduolinio saugumo. Juk aplinkos katastrofos ir branduolinės nelaimės eina koja kojon. Negalime rimtai kalbėti apie tvarią ir saugią ateitį, kol branduolinės grėsmės nėra pašalintos.

Tačiau šiandien susiduriame su nauja nerimą keliančia tendencija – branduolinių ginklų dislokavimu Baltarusijoje. Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų branduoliniai užtaisai ruošiasi sugrįžti į Baltarusijos teritoriją, prisidengiant „saugumo garantijomis“. Tai ciniškas realybės iškraipymas. Tikroji padėtis yra kur kas pavojingesnė: branduolinių ginklų buvimas paverčia mūsų namus tiesioginiais taikiniais ir padidina pažeidžiamumą, o ne saugumą. Karo ekspertai aiškiai įspėja, kad ginkluoto konflikto atveju branduolinių ginklų saugyklos taptų pagrindiniais taikiniais, o tai įstumtų visą regioną į neįsivaizduojamą katastrofą. Net ir menkiausia klaida, avarija ar diversija gali akimirksniu paversti mūsų šalį radioaktyvia dykuma.

Net ir vieno branduolinio sprogimo pasekmės būtų siaubingos. Taktinis branduolinis smūgis sukeltų momentinį sunaikinimą – didžiulius gaisrus, masinius žmonių mirčių atvejus, o nekontroliuojamai plintanti radiacija užterštų upes, ežerus, miškus ir žemės ūkio paskirties žemę. Tai ne tik nedelsiant sukeltų humanitarinę tragediją, bet ir lemtų ilgalaikę ekologinę katastrofą, padarytų derlingą dirvožemį nederlingu, o vandens šaltinius – toksiškais dešimtmečiams ar net šimtmečiams. Tvarumas ir pastangos prisitaikyti prie klimato kaitos prarastų prasmę – neliktų jokios ekosistemos, kurią būtų galima apsaugoti ar atkurti.

Branduolinės grėsmės sukelia pavojų ne tik tiesioginei aplinkosaugos būklei. Tokių ginklų dislokavimas silpnina pasaulinį stabilumą ir taikos palaikymo pastangas. Daugėja tarptautinių įtampų, žlunga dešimtmečiais kurti branduolinės ginkluotės kontrolės susitarimai. Tačiau bendradarbiavimas klimato kaitos klausimais reikalauja pasitikėjimo ir taikos tarp tautų. Kai vyriausybės susikoncentruoja į ginklavimosi varžybas ir karinį šantažą, jos nukreipia gyvybiškai svarbius išteklius nuo ekologinių inovacijų link destruktyvaus ginklavimosi.

Svarbu pabrėžti: Baltarusijos žmonės niekada neprašė tokios „branduolinės apsaugos“. Nepriklausomos apklausos aiškiai rodo, kad beveik 80 % Baltarusijos miestų gyventojų kategoriškai priešinasi branduolinių ginklų dislokavimui jų šalyje. Piliečiai nenori gyventi nuolatiniame branduolinės katastrofos šešėlyje. Jie reikalauja – ir nusipelno – ateities be baimės. Kaip aplinkosaugininkai, klimato aktyvistai ir žmogaus orumo gynėjai, turime nedviprasmiškai remti šiuos reikalavimus: Baltarusija turi išlikti branduolinių ginklų neturinčia šalimi, kaip buvo įsipareigota 1990-aisiais. Bet kokie žingsniai branduolinio militarizmo link turi būti ryžtingai pasmerkti aplinkosaugos ir žmogaus teisių organizacijų visame pasaulyje.

Kokius veiksmus galime atlikti dabar? Mūsų balsai turi skambėti aiškiai: „Mūsų klimatui nereikia branduolinės žiemos!“ Privalome reikalauti, kad pasaulio lyderiai skubiai grįžtų prie prasmingų branduolinio nusiginklavimo derybų. Turime visapusiškai remti pasaulines kampanijas – nuo JT iniciatyvų iki įtakingų judėjimų, tokių kaip Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų uždraudimą (ICAN). Privalome skleisti aiškią ir neginčijamą tiesą: kiekvienas šalia mūsų dislokuotas branduolinis užtaisas kelia grėsmę pasaulinei klimato saugai, nes net viena neatsargi klaida ar provokacija gali sukelti negrįžtamą aplinkos katastrofą.

Pasaulio mokslininkai nuolat įspėja: net ir ribotas branduolinis konfliktas gali sukelti globalią „branduolinę žiemą“, kuri drastiškai atvėsintų planetą, sunaikintų derlių ir sukeltų visuotinio bado krizę, paliesiančią milijardus žmonių. Ar tikrai esame pasirengę rizikuoti planetos užšalimu po radioaktyvių pelenų debesiu tuo metu, kai kovojame su pasauliniu atšilimu?

Vienintelis aiškus ir nedviprasmiškas atsakas į šią grėsmę – visiškas branduolinis nusiginklavimas, siekiant apsaugoti gyvybę. Taiki, nuo branduolinių ginklų laisva Europa yra būtina sąlyga tvariai ir klestinčiai ateičiai. Užuot lošę su atomine katastrofa, turime investuoti į žaliąsias technologijas, ekologinį švietimą, kokybišką sveikatos priežiūrą ir tikras taikos iniciatyvas – veiksmus, kurie iš tiesų apsaugos žmoniją ir užtikrins saugias, sveikas bei klestinčias visuomenes.

Credits: TASS/Vladimir Repik, Igor Kostin, Valery Zufarov

Credits: unsplash

Su šia tema susiję straipsniai:

„Mūsų Namai“ prisijungė prie ICAN: svarbus žingsnis link branduolinio nusiginklavimo Baltarusijoje Olgos Karač pareiškimas dėl branduolinių ginklų dislokavimo Baltarusijoje Ar baltarusiai kovos prieš Ukrainą Rusijos pusėje? „Mūsų Namas“ sveikina Nihon Hidankyo su 2024 m. Nobelio taikos premija Branduoliniai ginklai Baltarusijoje: ką tai reiškia? Mikita Sviryd: istorija apie baltarusį dezertyrą Lietuvoje, atsidūrusį tarp mirties bausmės grėsmės Baltarusijoje ir nelegalaus pabėgėlio statuso Lietuvoje