Kai prasidėjo karas Ukrainoje, atsidūrėme prieš neįmanomą moralinį pasirinkimą — pasirinkimą, kuriame nebuvo vietos dvejonėms.
Kaip Baltarusijos žmogaus teisių gynėjai, nusprendėme veikti.
Pasirinkome, nežinodami visos šios kovos kainos, padaryti viską, ką galime, kad Baltarusijos kariuomenė neprisidėtų prie Putino karo.

Žinojome tik viena: kad karas nėra mūsų kelias, ir kad kiekvienas baltarusių vyras turi teisę pasakyti „Ne“ smurtui, „Ne“ ginklams ir „Ne“ — tapimui karo naikinimo įrankiu.

Šioje nuotraukoje: Rudi Friedrich ir aš viešai kalbame apie baltarusių vyrų apsaugos svarbą.

Tuo metu turiu prisipažinti, kad nebuvau girdėjusi apie „sąžinės atsisakymą“ kaip apie žmogaus teisių ar politinę sąvoką.
Niekada nebuvau galvojusi apie vyrų teises. Aš esu feministė.
Visa mano iki tol vykdyta veikla buvo skirta moterų ir vaikų apsaugai.
Stoti už baltarusių vyrų teisę atsisakyti karinės tarnybos — tai buvo visiškai naujas, nepažįstamas kelias man.

Ir šis kelias pasirodė esąs daug statesnis ir pavojingesnis, nei galėjau įsivaizduoti.
Mes susidūrėme ne tik su tikėta Baltarusijos režimo ir jo sąjungininkų priešiškumu — bet ir su netikėtu pasipriešinimu iš vyriausybių, kurios teigia ginančios žmogaus teises.
Net Lietuvoje, kur gyvenu tremtyje, mūsų kampanija dažnai buvo nesuprasta, sumenkinta arba užpulta.

Ir vis dėlto, pačioje pradžioje, kai ši kova dar buvo jauna ir neaiški, buvo vienas žmogus, kuris stovėjo šalia mūsų — tyliai, bet tvirtai.

Tas žmogus buvo Rudi Friedrich.

Rudi nekėlė balso, nesistengė dominuoti pokalbyje.
Jis mūsų nemokė.
Jis tiesiog klausėsi — ir tada, su ramia ir šilta šypsena, pasakė tai, ko niekada nepamiršiu:

„Baltarusai taip pat turi teisę neiti į karą.
Ne tik rusai. Ne tik ukrainiečiai.
Baltarusai taip pat.“

Ši frazė — tokia paprasta ir kartu tokia radikali — suteikė mums jėgų tęsti.
Pasaulyje, kuriame sienos brėžiamos krauju, o principai dažnai griūva spaudžiami, Rudi suteikė mums tikėjimo, kad mūsų kova nėra naivumas, o būtinybė, ir kad pasipriešinimas, net tylus, yra svarbus.

Jo petys — ir perkeltine, ir tiesiogine prasme — buvo tas, į kurį rėmiausi nesuskaičiuojamą kartų skaičių.
Stiprus, patikimas ir visada šalia — bet kuriuo metu, bet kurioje nevilties akimirkoje.

Dabar to peties nebėra.

Ir aš verkiu ne tik dėl draugo netekties, bet ir dėl visos naštos, kurią dabar turime nešti — jau be jo.

Negaliu patikėti, kad nuo šios dienos visi mūsų pokalbiai, bendri momentai, juokas ir tyli ryžto kupina valia gyvuos tik atmintyje.

Jis dabar tapo Baltarusijos istorijos ir Baltarusijos pasipriešinimo dalimi.

Bet mes — tie, kurie liekame — eisime toliau.
Mes tęsime šį darbą, kad ir koks sunkus, kad ir koks vienišas jis kartais atrodytų.
Mes toliau kovosime už baltarusių vyrų teises atsisakyti žudyti — ir už ateitį, kuriame taika nelaikoma nusikaltimu.

Ilsėkis ramybėje, brangusis Rudi.

Tu visada būsi su mumis — kiekviename žodyje, kurį ištarsime, kiekviename vyre, kuriam padėsime, kiekviename „Ne“, nuaidėsiančiame prieš karo beprotybę.

Olga Karač
Baltarusija

Su šia tema susiję straipsniai:

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 52-ojoje sesijoje Ženevoje aptarta Baltarusijos karo prievolininkų ir dezertyrų padėtis Ukrainiečių ir baltarusių vyrų balsai dėkoja už Mūsų Namai darbą «Mūsų namai» ir «Maisto bankas»: padedame aprūpinti maistu baltarusių pabėgėlius Lietuvoje Tarptautinis internetinis seminaras, skirtas Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos atsisakiusių dėl sąžinės ir dezertyrų problemoms Baltarusijoje atsirado „Telegram” pagalbos kanalai kariuomenės vengiantiems asmenims Kaip Kastuś Kalinoŭski ir kampanija «NE reiškia NE» susiję ir kaip su tuo susijusi tarnyba kariuomenėje?