2022 m. gruodžio 10 d., minint Žmogaus teisių dieną, Mūsų Namai pristatys Mikalojaus Maminau filmo «Netiesos karas», dokumentinio romano apie Baltarusijos protestus, premjerą. Tai filmas ne tik apie kažką, bet ir už kažką. Žmogaus protas sukonstruotas taip, kad jame nebūtų visko, kas gali išvesti žmogų iš proto. Laimei, dažnai pamirštame, kas mums nutiko. Bet jei pamiršime, kas mums nutiko 2020 m. – tuomet Lukašenka iš tiesų laimėjo, o mes pralaimėjome.

Vilties metas ir metas, kai ta viltis buvo sušaudyta, galia vienybėje ir bejėgiškumas prieš ginklus. Mūsų kumščiai sugniaužė nuo noro priešintis, bet jėgų juose nebuvo, nes mūsų kvėpavimas buvo draskomas, o akis apakino granatos. Tos vyrų ir moterų bejėgiškumo ašaros… Tai ne tik pirmas įspūdis iš filmo, bet ir prisiminimai apie tai, ką matėte savo akimis ir ką girdėjote iš kitų.

Pasirodo, buvo labai sunku rašyti iškart po to, kai jį pažiūrėjau, iškart po dar vieno pasinėrimo į tą įvykių sūkurį, kuris dabar liks su mumis visam laikui. Tarsi tie dveji metai niekada nebūtų praėję, vėl išgyveni viską savo viduje, kaip buvo 2020 m. rugpjūčio pradžioje: mūsų noras keisti situaciją į gerąją pusę ir jų noras, kad viskas išliktų taip, kaip yra, tiems, kurie turėjo gerą gyvenimą, kaip šis. Nė vieno iš jų norai nebuvo pamiršti. Tačiau jei vis dar turime vilties, vienintelis dalykas, kurį jie turi, yra praeities iliuzija. Tai jau yra filmo refleksija.

Tai ne tik įvykių kronika – tai emocijos kronikoje, keliančios prisiminimus… Prisiminimai, kiek daug mūsų buvo tik su kelio akmeniu rankose geriausiu atveju, ir prisiminimai apie jų specialią techniką, ginklus ir neribotus išteklius.

Filme pavyko papasakoti dvi pagrindines istorijas, kurios tarpusavyje susipynusios, tačiau vis tiek skirtingos. Tai ne tik grąžina jus ant žemės, bet ir priartina prie tų abejonių ir įkvėpimo minučių, kurias patyrėme visi. Kai skirtingi žmonės, turintys skirtingus charakterius ir daugybę kitų dalykų, kartu nusprendė, kad užteks ir reikia keisti pasaulį. Mes patys norime būti atsakingi už savo gyvenimą, už savo ateitį, norime ją kurti patys.

Šis dokumentinis novelių filmas priminė visa tai, ko mums tada nepavyko pasiekti. Tačiau, kaip sakoma, vienas sumuštas yra vertingesnis už du nesumuštus. Turėjome kruvinos, žiaurios, bet labai naudingos patirties ateičiai. Tiesą sakant, mes vis dar ją gauname ir įprasminame.

Šis filmas ne moko, kaip elgtis ateityje, bet parodo, kokiais žmonėmis galime ir turime būti, kad mūsų viltys išsipildytų, o praradimai nenueitų veltui.

Su šia tema susiję straipsniai:

Ar dabar jau tikrai vyksta karas, ar tai vis dar nervų žaidimas? Kaip Kastuś Kalinoŭski ir kampanija «NE reiškia NE» susiję ir kaip su tuo susijusi tarnyba kariuomenėje? Aromatikos meistriškumo kursai ukrainietėms ir baltarusėms Lietuvoje Buvęs Gardino policijos pareigūnas Andrejus Škliaras nuteistas dėl kaltinimų valstybės išdavyste Baltarusijoje bandyta į kariuomenę pašaukti katalikų kunigą Ne tik ekstremistai, bet ir satanistai: kaip Lukašenkos režimas stigmatizuoja opoziciją