Birželio 15 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įsakė atlikti patikrinimą prie sienos su Baltarusija dėl galimos naujos invazijos iš šiaurės grėsmės. Tačiau ekspertai invazijos tikimybę vertina kaip mažai tikėtiną, nes Baltarusijos kariai nenori kariauti Ukrainoje, o baltarusiai, net ir tie, kurie remia A. Lukašenką, yra nusiteikę prieš karą. Norėdami išreikšti savo poziciją prieš karą, kariai bėga iš karinių dalinių. Dažnai jie sugaunami, iškeliamos baudžiamosios bylos, o pabėgimo atvejai užglaistomi. 18-metis Vladas (vardas pakeistas) yra vienas iš tų, kuriems pavyko patekti į Europos Sąjungą.

– Kaip prisimename, beveik aštuonerius metus trunkančio karo Ukrainoje aktyvioji fazė prasidėjo vasario 24 d. Kiek mėnesių tuo metu tarnavote ir ką spėjote nuveikti?

– Rudenį buvau pašauktas į karinę tarnybą ir neturėjau galimybės atsisakyti. Iki vasario 24 d. mano tarnyba truko tik keturis mėnesius, spėjau duoti priesaiką ir net nemokėjau elgtis su ginklu, šaudžiau tik porą kartų. Dažniausiai eidavome į žygius ir porą kartų treniravomės taktines užduotis. Taip pat išklausėme daug ideologinių paskaitų, apie europiečius – priešus ir nacius, apie tai, kad okupantai per karą naudojo baltą-raudoną-baltą vėliavą, kad kiekvieną, kuris palaiko opoziciją, reikia sušaudyti. Dauguma berniukų per tokias paskaitas miegodavo. Taip pat buvome siunčiami į įvairias karines brigadas kaip pagalbininkai. Likus dviem savaitėms iki vasario 24 d. buvau išsiųstas į kitą karinį dalinį.

– Kaip sužinojote, kad prasidėjo Rusijos karas Ukrainoje? Ir kaip jautėtės tą dieną?

– Apie karą mums pranešė karininkas. Netikėjau, kad tai įmanoma, neįsivaizdavau, kad kils didelio masto karas, maniau, kad Rusija ir Ukraina susiginčys, o paskui sudarys taiką. Kai prieš prasidedant karui vykome į kitus dalinius, mačiau, kad rusai atveža traukinius su tankais, haubicomis, BMP, iškrauna amuniciją, mačiau karinius sunkvežimius iš Rusijos. Mums sakė, kad visa tai pratyboms, bet man atrodė keista vežti tiek daug technikos, kad dvi savaites galėtume treniruotis. O vasario 24 d. su bendražygiais žiūrėjome vaizdo įrašą apie smūgius Ukrainos daliniams ir kariniams objektams. Nesupratau, kaip toks dalykas įmanomas, ir, tiesą sakant, maniau, kad Ukraina bus greitai užvaldyta. Tą dieną manėme, kad Baltarusija pradės karą, o tarp karių kilo neramumų, ypač kai nuskambėjo „aukštos parengties” komanda, duodama karo atveju. Vadas išdavė visus ginklus, kai kuriuos su koviniais šoviniais. Dalinyje buvo dar apie 500 žmonių, ir aš maniau, kad einu į karą. Bet paskui viskas kažkaip nurimo.

– Pirmieji smūgiai Ukrainai buvo suduoti būtent iš Baltarusijos. Ar matėte, kaip tai įvyko?

– Buvome pasienyje, kur mūsų užduotis buvo saugoti rusus poligone, iš kurio į Ukrainą kilo kariniai lėktuvai. Ta vieta buvo netoli Ukrainos sienos, ir aš mačiau, kaip pilotai, valdantys lėktuvus ir techniką, pakyla į pietus. Tačiau negalėjau fotografuoti ar filmuoti: telefonai buvo draudžiami, o pastebėtas karys būtų išsiųstas į areštinę.

– Kada supratote, kad turite bėgti iš kariuomenės?

– Kai dalyvavome pratybose pasienyje su Europos Sąjunga. Įtakos turėjo du veiksniai: sienos artumas ir pareigūnų požiūris. Jei anksčiau planavau šiuos 1,5 metų ištverti sukandęs dantis, dabar tapo akivaizdu, kad to padaryti nepavyks. Mano įtarimai, kad kils karas, augo, ir aš pagalvojau: kodėl turėčiau kovoti už šiuos žmones, už tokį elgesį su jais kaip su galvijais?

– Kokiu būdu jis buvo išreikštas?

– Bet kuris pareigūnas galėjo įžeisti ir pažeminti eilinį. Kartą poligone viršininkai gėrė, ir girtas pareigūnas spyrė man į nugarą, nes manė, kad kažką žiūriu į telefoną. Taip pat buvo atvejis, kai vyresnysis karininkas smogė man į petį. Kariuomenėje yra patyčių, ir karininkai apie tai žino, sako, kad tai blogai, bet nieko nedaro. Kareiviai tyčiojasi vieni iš kitų, ypač seržantai, kurie turi minimalius įgaliojimus. Jie verčia nusiskusti galvą, neleidžia laikyti rankų kišenėse – jei taip elgiesi, tai laikoma per daug. Būna pamainų, kuriose miegi keturias valandas per parą tik seržantui leidus. Buvo atvejų, kai kareivis nenorėjo paklusti, tada seržantas leisdavo jam visą dieną miegoti tik 15 minučių. Nerimą kelia tai, kad seržanto laipsnis suteikiamas atsitiktine tvarka, o adekvatūs vaikinai jo niekada negavo.

– Kaip ruošėtės pabėgimui? Kas vyko tą dieną, kai išvykote iš Baltarusijos?

– Pradėjau ruoštis prieš savaitę. Radau vietovės žemėlapį, išsiaiškinau, kuriuo keliu važiuoti, ir suplanavau, kokiu paros metu bėgsiu. Pasirinkau rytinį laiką, kai visi dar miegos, todėl maniau, kad turėsiu poros valandų pranašumą. Ruošdamasis bėgti žinojau, kad ES teritorijoje galima gauti prieglobstį, ir maniau, kad tai misija, kurią būtina įvykdyti, nes psichologiškai nebegalėjau to pakęsti. Persirengiau uniformą, pakeliui palikau ginklą su koviniais šoviniais ir telefoną. Iki sienos mane nuvežė sunkvežimio vairuotojas, kuris manęs nieko neklausinėjo, o tai laikau sėkme. Turėjau perlipti kelias tvoras. Pirmoji buvo plieninė su vielomis ir ašmenimis. Ten mane užfiksavo fotoaparatas ir supratau, kad laiko liko nedaug. Lipdamas per tvorą šiek tiek susižeidžiau ir nukritau ant žemės. Tada virš griovio buvo tvora, po kuria man pavyko perlipti. Kitos tvoros stulpai buvo supuvę, ir aš ją nulaužiau. Tada supratau, kad jau peržengiau sieną, ir nuėjau pasiduoti.

– Kaip jus priėmė Europos Sąjungoje?

– Pasieniečiai buvo šokiruoti ir netikėjo, kad pabėgau iš kariuomenės. Atvyko specialiosios tarnybos ir labai ilgai mane tardė. Sąžiningai papasakojau apie sienos kirtimą, patvirtinau, kad Baltarusija netiesiogiai dalyvavo kare, apie technikos dislokavimą. Tada atvykome į migracijos tarnybą. Negalėjau patikėti, kad man pavyko, kad esu saugus. Mano jausmai buvo labai stiprūs, atėjo suvokimas, kad greitai negrįšiu namo ir dar ilgai nematysiu savo artimųjų. Dabar esu pabėgėlių stovykloje, laukiu prieglobsčio ir leidimo oficialiai įsidarbinti. Palyginti su kariuomene, stovykla yra visiškai laisva.

– Kaip jūsų giminaičiai reagavo į jūsų pabėgimą? Ar pareigūnai bandė juos paveikti po to, kai palikote savo dalinį?

– Kariuomenė, policija ir KGB grįžo namo. Jie man pasakė, kad grįžęs nebūsiu nubaustas, kad galėsiu baigti tarnybą. Spaudžiami giminaičiai skambino man ir įkalbinėjo atvykti į Baltarusiją. Bet aš supratau: jei tai padarysiu, man gali grėsti iki 20 metų kalėjimo ir būti nuteistas už terorizmą ir ekstremizmą, nes bėgau su ginklu. Dabar mano giminaičių spaudimas sumažėjo.

– O kokia padėtis Baltarusijos kariuomenėje? Kiek karių, karininkų sutinka kariauti su Ukraina?

– Dauguma vaikinų nenori kariauti su ukrainiečiais. Baltarusijos karys neturi jokio motyvo: kodėl jis turėtų žudyti ukrainiečių kareivį ar ukrainiečių civilį? Bet kareiviai yra nereikalinga medžiaga, patrankų mėsa, jie tiesiog vykdo vyresniojo karininko įsakymą, o pasirinkimo galimybių yra labai nedaug. Už įsakymo nevykdymą laukia nuo 8 iki 15 metų, vadinasi, kareivis turi žudyti, arba sėdėti kalėjime, arba bėgti. Dauguma šauktinių turi tokias pažiūras kaip mano, nes yra jauni ir nori gyventi, o ne mirti. Jie supranta, kad karas baltarusiams atneš tik skausmą, mirtį ir žudymą. Galbūt kai kurie ir nori kariauti, bet jų nedaug. Karininkai, su kuriais kalbėjausi, laikosi tos pačios nuostatos. Jie turi šeimas ir vaikus ir nenori rizikuoti savo gyvybe, kad grįžtų namo cinko karste.

Vlado pasakojimas apie tai, kas vyko Baltarusijoje prieš karą ir po jo, tai patvirtina: Baltarusija yra okupuota šalis. Be to, dar kartą įsitikinome, kad Baltarusijos kariai nenori dalyvauti kare, nes nori gyventi, o ne būti nužudyti dėl diktatorių Lukašenkos ir Putino interesų. Jau yra vienas baltarusių karo belaisvis – lakūnas, kuris pasidavė ukrainiečiams kartu su savo lėktuvu. Jo likimas iki šiol nežinomas. Privalome nuolat kartoti, kad baltarusiai yra prieš karą, ir gelbėti savo karius.

Su šia tema susiję straipsniai:

Paaugliai prieš karą Ar baltarusiai turėtų tikėtis mobilizacijos ir kaip išvengti siuntimo į karą paskui rusus? Olga Karač: Baltarusija dabar įtraukiama į karą su Ukraina! Kariuomenės vagystė iš Lukašenkos: Kaip MŪSŲ NAMAI ir baltarusiai gali padėti Ukrainai Kur yra Lukašenkos „raudona linija”? Teismo procesas prieš sąžinės atsisakiusį asmenį