Lygiai prieš metus Rusija įsiveržė į Ukrainą, taip pradėdama plataus masto karą. Tada niekas nesitikėjo, kad Ukraina atlaikys šį smūgį, visi tikėjosi, kad Kijevas pasiduos per tris dienas, o visa šalis išnyks per dvi savaites.

Vis dėlto dėl ukrainiečių drąsos ir atkaklumo tai neįvyko. Jie sutriuškino besiveržiančius rusų karius ir atstūmė juos nuo Kijevo, o vėliau ir kitomis kryptimis. Taigi Maskva patyrė epinę nesėkmę, nes per visus karo metus nepasiekė nė vieno iš užsibrėžtų tikslų. Tačiau ji galutinai pasidarė tarptautiniu atstumtuoju, šalimi be ateities.

Šiandien akivaizdu ir ne kartą patvirtinta: demokratinis pasaulis nepaliks Ukrainos, palaikys ją iki galutinės pergalės prieš Rusiją. Prieš metus ši pergalė atrodė visiškai neįtikėtina, tačiau šiandien Kijevas kuria naują, pokarinę Europos ir pasaulio tvarką.

Rusija pralaimės; tai jau akivaizdu. Tačiau Baltarusija taip pat pralaimės šį karą.

2016 m. tarptautinėje konferencijoje pasakiau: yra du Aliaksandrai Lukašenkos. Vienas, kuris kalba, kitas – kuris daro. Niekas, ką jis daro, niekada nesutampa su tuo, ką jis sako.

Iš tiesų, Lukašenka jau dešimtmečius Baltarusijos žmonėms kartoja, kad svarbiausia – taikus dangus virš galvos, kad Baltarusija niekada nedalyvaus jokiuose karuose ir kad iš mūsų teritorijos niekada neprasidės jokia agresija. Kitas Lukašenka elgėsi priešingai. Jis sudarė susitarimus su Kremliumi, leido rusų kariuomenei įžengti į (tariamai neutralią) Baltarusiją, perdavė rusams Baltarusijos karines bazes ir aerodromus, apgavo ukrainiečius ir atvėrė Rusijos kariuomenei vartus pasienyje su Ukraina.

O gal tai ne du skirtingi Lukašenkos, o vienas ir tas pats? Jei taip, tuomet mūsų padėtis dar blogesnė.

Šiandien iš Baltarusijos į Ukrainą skrenda raketos ir dronai, kyla Rusijos lėktuvai, Baltarusijoje dislokuoti rusų kariai, o Baltarusijos infrastruktūra juos apmoko ir apginkluoja. Lukašenkos Minskas visose tarptautinėse arenose paklusniai balsuoja taip, kaip liepia Kremlius, ir iš aukštų tribūnų sako tai, kas parašyta Maskvos vadovėliuose.

Akivaizdu, kad dėl to baltarusių ir ukrainiečių santykiai stipriai ir ilgam pašlijo. Kaip ir santykiai su lenkais, lietuviais, latviais, apskritai su visu civilizuotu pasauliu. Dar visai neseniai mūsų kaimynai mus laikė taikiais ir draugiškais žmonėmis, nuoširdžiai mumis rūpinosi ir padėjo mums išvengti represijų. Tačiau Lukašenka ir Putinas padarė viską, kad baltarusiai taptų atstumtaisiais. Kol kas dar ne tokiais, kaip rusai, bet arti to.

Nuo karo pradžios praėjo lygiai metai. Laukia daug iššūkių ir sunkumų. Tačiau jau dabar matome, kad laisvasis pasaulis laimės. O mums pats laikas pagalvoti apie naująją Baltarusiją, kurią turime sukurti. Tokią, kuri bus pakankamai stipri, kad nusikratytų visų dabartinės Baltarusijos prakeiksmų ir bėdų. Tokią, kuri draugaus su savo kaimynais, tokią, kuria pasaulis pasitikės ir gerbs, o ne juoksis.

Iš «bulvių fiurerio valdos» turėsime tapti laisva ir nepriklausoma šalimi, paremta taikos ir demokratijos principais. Šią kelionę turime pradėti dabar. Jei to nepadarysime, rytoj raketos pataikys į mūsų namus.

Slava Ukrainai!

Tegyvuoja Baltarusija!

Olga Karač

Mūsų Namai