2021 m. liepos 2 d. Lietuvoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, o Lietuvos valdžia nusprendė pastatyti sieną pasienyje su Baltarusija, nes Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka pradėjo plataus masto puolimą prieš Lietuvą, organizuodamas neteisėtą tūkstančių ir tūkstančių ekonominių migrantų iš Afrikos ir Azijos, kuriems buvo pažadėtas «lengvas kelias» į Europos Sąjungą, gabenimą prie sienos. Lietuva buvo užpulta neatsitiktinai. Tai buvo rafinuotas Lukašenkos kerštas už tai, kad Lietuva pradėjo masiškai priimti politinius pabėgėlius iš Baltarusijos.

2020 m. Baltarusijoje įvyko dar vieni prezidento rinkimai, kurių rezultatai vėl buvo suklastoti, populiariausi opozicijos kandidatai buvo įkalinti ir išsiųsti į tremtį, o Baltarusijoje įvyko didžiausi kada nors vykę protestai – juose dalyvavo apie 1 mln. žmonių, iš kurių daugelis vėliau turėjo bėgti iš šalies dėl teroro ir represijų. Remiantis statistiniais duomenimis, nuo 2020 m. į Lietuvą įvairiais pagrindais atvyko apie 45 000 baltarusių.  Ir būkime sąžiningi – ne taip svarbu, su kokiomis vizomis ir dokumentais jie atvyko – visi šie žmonės atvyko į Lietuvą dėl politinių priežasčių arba bėgdami nuo esamo persekiojimo, arba tikėdamiesi būsimo politinio persekiojimo.

Šiandien baltarusiai bėga per Lietuvos ir Baltarusijos sieną panašiai, kaip kadaise vokiečiai bėgo iš Rytų Berlyno: siena kasdien stiprėja, pabėgti darosi vis sunkiau, bet žmonės ir toliau bėga. Vieni bėga per mišką ieškodami spragų pasienio sienoje, kiti pasigamina savadarbius parasparnius ir skrenda virš sienos, treti iš paskutinių jėgų per sieną mėto vaikus ir šunis, krauju susitepę rankas į spygliuotą vielą, o paskui patys bando perlipti sieną, laužydami kojas. Vis dažniau baltarusiai bando perplaukti upę, kartais su hidrokostiumais, kartais tiesiog su paprastais drabužiais. Vanduo ledinis, žiema Lietuvoje ir Baltarusijoje – ne žiema Vokietijoje, todėl šiandien Nemunas nusėtas kuprinėmis su dokumentais, kuriuos baltarusių politiniai pabėgėliai pametė bandydami perplaukti upę žiemą. Taip teigia ir Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Tačiau tuo baltarusių pabėgėlių nuotykiai nesibaigia. Pabėgėliams labai sunku palaikyti ryšius su Baltarusijoje likusiais giminaičiais. Kerštingas režimas pabėgusiųjų artimuosius laiko įkaitais. Ypač įkalinami, atleidžiami iš darbo ir visais kitais būdais spaudžiami artimieji tų, kurie ir toliau aktyviai kovoja prieš A. Lukašenką užsienyje, namuose. Savo ruožtu giminaičiai Baltarusijoje bijo susisiekti su pabėgusiaisiais, nes baiminasi KGB. Be to, jei esi baltarusių politinis pabėgėlis Lietuvoje, beveik nerealu padaryti vizas į Lietuvą savo motinai, žmonai, seseriai ir t. t., likusiai Baltarusijoje, nes Lietuva vizų tokių kategorijų asmenims neišduoda.

Tačiau baltarusių pabėgėliai Lietuvoje atsidūrė keistoje situacijoje: nėra jokių valstybės paramos šiems žmonėms programų, o baltarusių pabėgėlius jau trejus metus traukia tik baltarusių organizacijos tremtyje, tokios kaip Mūsų Namai, Dapamoga, Medikai ant barikadų, Laisvieji Lietuvos baltarusiai ir daugelis kitų iš paskutiniųjų jėgų. O dabar, kai Aleksandras Lukašenka pakvietė Rusijos karius į Baltarusiją ir maloningai suteikė tiek Baltarusijos teritorijas Ukrainai pulti, tiek Baltarusijos pramonę Rusijos gynybos ministerijos poreikiams tenkinti, baltarusiai taip pat klausosi kaltinimų, kad nesugebėjo sustabdyti nei Lukašenkos, nei Rusijos agresijos. Šie priekaištai ne tokie jau nepavojingi: nuolat pasigirsta balsų griežtinti teisės aktus dėl vizų ir prieglobsčio suteikimo baltarusiams, baltarusiai neįtraukiami į paramos programas ir stipendijų skyrimo galimybes ir daug kitų.

Lietuvoje nėra valstybinių prieglaudų pabėgusiems baltarusiams, akivaizdu, kad pagalbos baltarusiams nepakanka. Galima gyventi pabėgėlių stovyklose, tačiau traumuotiems ir išsigandusiems baltarusiams labai reikia psichologinės pagalbos ir jautrios paramos, tokiose stovyklose tai sunku organizuoti. Apie ką stengiasi nekalbėti patys baltarusiai, tai apie baltarusių politinių pabėgėlių savižudybių ir bandymų nusižudyti bangą. Naujausias garsiai nuskambėjęs atvejis – po 2020 m. prezidento rinkimų streike dalyvavusio jauno darbuotojo atvejis: vyras nusižudė Lenkijoje 2022 m. rugpjūtį, nes atsidūrė visiškoje izoliacijoje, vienatvėje ir nepritekliuje be jokios pagalbos.

Patys baltarusiai labai gėdijasi kalbėti apie savo problemas. Pirma, jie vis dar negali patikėti, kad yra gyvi, laisvi ir nekankinami, ir yra labai dėkingi Lietuvai už galimybę tiesiog gyventi be prievartos. Antra, baltarusiai bijo ir susisiekti, ir bendrauti su bet kokiomis valstybės institucijomis po to, su kokiu teroru ir smurtu susidūrė savo namuose. Baltarusijoje bet koks bendravimas su valstybės institucijomis, net ir paprastas prašymas, dažnai baigiasi naktinėmis kratomis, saugumo pajėgų plėšikavimu (kai policija randa pas buto savininką pinigus, juos pasidalija tarpusavyje ir grasina savininkui papildomu smurtu ir sumušimais, jei tik užsimenama apie pinigų dingimą), baudžiamosiomis bylomis ir grasinimais išvežti vaikus į vaikų namus.  Todėl baltarusiai dažnai mano, kad jei Baltarusijoje jie susidūrė su tokiu smurtu iš, atrodytų, «savų» valstybės institucijų (bent jau iš tų pačių Baltarusijos piliečių), tai tas pats bus ir prašant pagalbos iš Lietuvos valstybės institucijų, kurioms jie net nėra Lietuvos piliečiai.

Tačiau baltarusių problemos Lietuvoje, jei apie jas visi tyli, ne išnyksta, o didėja.

Jei baltarusis į Lietuvą atvyks nelegaliai, jis turės vienintelę galimybę prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje, priešingu atveju bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą sienos kirtimą. Praktiškai tai reiškia, kad baltarusis sprendimo dėl savo statuso turės laukti apie metus, mažiausiai šešis mėnesius negalės legaliai dirbti Lietuvoje, o praėjus šešiems mėnesiams bus taikomi tam tikri apribojimai dėl galimybės dirbti. Iš tiesų Lietuvos darbdaviai nenori turėti reikalų su keistą statusą turinčio baltarusio registravimu ir perprasti Lietuvos mokesčių teisės aktų subtilybių. Jiems paprasčiau priimti ukrainietį pabėgėlį, kuris turi teisę dirbti nuo pat pirmos atvykimo į Lietuvą dienos, o ukrainiečiams nėra tokių sudėtingų procedūrų.

Draudimas dirbti, teisių neturėjimas, nepakankama pagalba ir iš esmės priverstinis darbas nelegaliai sukelia daugybę ne tik teisinių, bet ir psichologinių pasekmių baltarusiams. Šie politinio pabėgėlio statuso laukimo metai tampa tikromis išgyvenimo paieškomis. – Ypač neaišku, iš kur, pavyzdžiui, baltarusių pabėgėlis turi gauti pinigų nuomai ir komunalinėms paslaugoms apmokėti, kurios šią žiemą vienai šeimai iš viso sudarė 700-800 eurų. Iki 2022 m. gruodžio 31 d. parama Baltarusijos prieglobsčio prašytojui buvo 20 eurų per mėnesį maistui ir higienai, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. ji baigėsi.

Pasirodė atvejų, kai baltarusių tėvai padirbinėjo mokyklinius maisto talonus savo vaikams., Nes baltarusė motina neturi pinigų duoti vaikui valgyti ar nupirkti maisto taloną, o jei neduoda vaikui, visa klasė eina valgyti, ir vaikas lieka vienas klasėje alkanas, jausdamas ir didžiulį pažeminimą, ir tokią pat didžiulę socialinę nelygybę. Apie tai taip pat stengiamasi nekalbėti, nes kaip galima papasakoti apie tokias situacijas?

Taip, Baltarusijos prieglobsčio prašytojui teikiama nemokama medicininė priežiūra. Tai svarbu, nes daugelis baltarusių sutinka dirbti nelegaliai, pavyzdžiui, statybose. Tačiau jie paprastai nėra fiziškai pasirengę, todėl neretai susižaloja, žmonės susilaužo rankas ir kojas. Kadangi darbas nelegalus, kompensacijos už lūžusias galūnes nemokamos. Tokioje situacijoje padeda nemokami medicina, tačiau lieka klausimas, iš kur gauti pinigų vaistams nusipirkti.

Tačiau labiausiai nukentėjo ir buvo izoliuoti baltarusių pabėgėlių vaikai. Baltarusijos vaikai turi tą pačią fobiją: jie labai bijo užmigti naktį. Labai daug baltarusių pabėgėlių vaikų Lietuvoje išgyveno naktines kratas Baltarusijoje, kai KGB ir OMON naktimis įsiverždavo į butus, mušdavo tėvus jų akivaizdoje, o dažnai vieną iš tėvų išsiveždavo visiems laikams. Dabar vaikai bijo miegoti, nes bijo, kad vėl ateis «nežinomi kaukėti vyrai». Vaikams taip pat teko nelegaliai bėgti per sieną, nes Baltarusijos režimas atėmė vaikus iš tėvų, kurie aktyviai dalyvavo protestuose. Lietuvoje vaikai buvo visiškai palikti, baltarusių tėvai visus tuos trejus metus buvo užsiėmę savo išgyvenimu, sunkiai dirbo keliuose darbuose, stengėsi padėti tiems, kurie liko Baltarusijoje ir toliau kovojo už žmogaus teises, padėjo represuotiems, rengė protesto akcijas, vėliau padėjo ukrainiečių pabėgėliams ir dar daug kitų dalykų. Objektyviai žiūrint, vaikams neliko laiko, jėgų ir energijos. Bet net ir ten, kur yra galimybė, tėvai bijo išleisti vaikus, todėl daugelis vaikų tiesiog sėdi namuose ir niekur neina.

Tačiau smurtas šeimoje buvusių politinių kalinių šeimose išlieka sunkiausia tema. Vyrams, kuriuos Baltarusijos policija suluošino (pvz., sulaužė stuburą), reikalinga papildoma nemokama reabilitacija, atsižvelgiant į šiuos ypatumus, tačiau tokios pagalbos nėra. Tokiose šeimose psichologinė aplinka paprastai būna nepakenčiama. Dabar žmona yra vienintelė šeimos maitintoja ir turi dirbti dieną ir naktį, kad išlaikytų šeimą, kurioje auga dar 3 vaikai, o vyro charakterį labai žaloja nuolatinis skausmas ir žinojimas, kad jis yra neįgalus visam laikui. Šeimos išyra, žmonos negali pakelti tokios trigubos naštos (emigracija, šeimos maitinimas, dažnai iš atsitiktinių nelegalių uždarbių, taip pat rūpinimasis neįgaliu vyru ir vaikais bei vyro emocinių reakcijų į skausmą suvaldymas). Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad ir žmona, ir vyras puikiai žino, jog vyro neįgalumas ir nepakeliami skausmai dėl jo dalyvavimo Baltarusijos protestuose, nors prieš tai viskas buvo gerai ir normalu. Šeimos yra patekusios į spąstus ir joms reikia pagalbos bei dalyvavimo, kad galėtų iš jų ištrūkti be papildomo kaltės jausmo ir savigraužos.

Baltarusijos režimas taip pat neatsisako bandymų daryti spaudimą baltarusiams Lietuvoje. 2022 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos valstybės saugumo departamentas Vilniuje sulaikė Mūsų Namai teisininką Mantą Danielių. Šis teisininkas buvo užverbuotas Baltarusijos KGB, kad stebėtų baltarusių žmogaus teisių organizacijas Lietuvoje ir jų veiklą, labiausiai, žinoma, Mūsų Namai. Baltarusijos KGB paskelbė programą Kelias namo, pagal kurią visiems baltarusiams, pabėgusiems nuo politinio persekiojimo Europos Sąjungoje, siūloma sutikti šnipinėti Lietuvoje KGB naudai mainais į visų baudžiamųjų bylų Baltarusijoje nutraukimą ir saugų grįžimą namo. Vien 2022 m. gruodį tokių asmenų, sutikusių būti slaptais KGB agentais Europos Sąjungoje, kurie rinko ir perdavinėjo informaciją apie baltarusių pabėgėlius Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat apie baltarusių žmogaus teisių organizacijų, tokių kaip Mūsų Namai, veiklą, buvo 58. Visi šie 58 žmonės, grįžę į Baltarusiją, iš karto buvo sulaikyti ir įkalinti už dalyvavimą protestuose, nes Baltarusijos KGB, kaip sovietinio KGB įpėdinis, niekada nesilaiko savo pažadų ir lengvai naudojasi žmonėmis. Tačiau būtent dėl tokių baltarusių šnipinėjimo ir šnipinėjimo baltarusių diasporoje susidaro papildomai labai sudėtinga atmosfera: niekas niekuo nepasitiki ir kiekvienas įtaria kitą dirbant KGB.

Visa tai susilieja į labai sunkų luitą, ir mums tikrai reikia tarptautinės pagalbos ir solidarumo, kad visa tai įveiktume.

Tačiau viena žinau tikrai: šiandien išeivijos baltarusiai Lietuvoje turi unikalią galimybę pamatyti, kaip praktiškai veikia demokratija, unikalią galimybę suvokti ir atsikratyti kolonijinio mąstymo, priklausomybės nuo imperinės Rusijos, užmegzti ir sustiprinti Lietuvos ir Baltarusijos verslo ryšius, ne žodžiais, o praktiškai integruotis į Europos politinę kultūrą, socialinę sistemą ir tapti tikra Europos dalimi.

Nepraleiskime šio istorinio šanso baltarusiams.

Su šia tema susiję straipsniai:

Vilniaus baltarusių bendruomenės susitikimas EP nario biure Kokius patiekalus baltarusių pabėgėliai gamina iš Maisto bankas tiekiamų produktų? Baltarusijos KGB ir valstybinė propaganda intensyvina išpuolius prieš baltarusių diasporą Lietuvoje Pabėgėliai du kartus Baltarusijos pabėgėlių savižudybės tęsiasi «Mūsų namai» ir «Maisto bankas»: padedame aprūpinti maistu baltarusių pabėgėlius Lietuvoje