Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio iki 2000-ųjų vidurio Baltarusija aktyviai pardavinėjo iš SSRS paveldėtas karines atsargas. Taip aktyviai, kad net tapo viena didžiausių ginklų pardavėjų pasaulyje. Tačiau bėgant metams kariniai deportai ištuštėjo, o pinigų vis dar reikėjo. Nuo to laiko Minskas ieškojo bet kokių būdų, kaip užsidirbti iš prekybos ginklais.

Ar žinote, kaip Baltarusija „išgarsėjo” pasaulyje per pirmuosius du Lukašenkos valdymo dešimtmečius? Pirma, tuo, kad ji tapo viena iš pasaulinės prekybos ginklais lyderių (pardavė didžiules sovietines atsargas). Antra, dėl to, kad labai didelė šių ginklų dalis buvo tiekiama nestabilioms šalims, įvairiems islamo režimams ir pateko į teroristų rankas.

„Beltech Holding”, „BelTechExport”, „TekhnoSoyuzproject”, „Spetspriborservice”, „Beltekh Optroniks”, „Belvneshpromservis”, „Minotor-Service и Belspetsvneshtechnika” (BSVT) – tai pasaulinėje ginklų rinkoje veikiančių Baltarusijos įmonių pavadinimai. Jos tiekė didelį kiekį ginklų, karinės įrangos, jos komponentų ir atsarginių dalių, šaudmenų ir karinės amunicijos užsienio šalims. Sutartys siekė šimtus milijonų dolerių, o tiekimai vyko visame pasaulyje.

SSRS pavertė Baltarusiją Vakarų karinių pajėgų grupės – didžiulės karinės grupuotės Rytų ir Vidurio Europos šalyse – „logistinės paramos baze”. O pati Baltarusijos karinė apygarda buvo gausiausia ir geriausiai ginkluota SSRS. Todėl per pusę amžiaus Baltarusijoje buvo pastatyta daugybė karinių sandėlių, aerodromų ir karinės įrangos saugojimo bazių. 1991 m. visa tai atiteko nepriklausomai Baltarusijos Respublikai, kuri iš pradžių nesuprato, ką daryti su šiuo paveldėtu turtu. Tokio kiekio ginklų, amunicijos ir karinės amunicijos Baltarusijos kariuomenei būtų užtekę šimtui metų nepertraukiamo karo.

Atėjęs į valdžią Aleksandras Lukašenka greitai suprato, kad iš senų sovietinių ginklų galima gerai uždirbti. Oficialiais duomenimis, vien 1999-2006 m. Baltarusijos ginklų, šaudmenų ir karinės įrangos eksportas siekė apie 1 mlrd. dolerių, todėl Baltarusija buvo 11-a didžiausia ginklų eksportuotoja pasaulyje (JAV Kongreso duomenys). Iš tikrųjų Baltarusijos ginklų eksporto apimtys buvo daug didesnės. Iš esmės prekės buvo tiekiamos į Afriką, Artimuosius Rytus, Centrinės Azijos valstybes ir Lotynų Amerikos šalis. Didelė dalis visų šių eksporto tiekimų teko regionams, kuriuose šiandien įvairių teroristų aktyvumas yra didžiausias.

2001 m. liepą Izraelio žurnalistas Kirilas Gluzmanas, remdamasis kompetentingais Izraelio šaltiniais, pranešė, kad Baltarusija tiekia ginklus arabų ekstremistams. Jo duomenimis, Izraelio ir Europos ginklų prekybos specialistai tuo metu Baltarusiją laikė didžiausia ginklų ir šaudmenų tiekėja musulmonų ekstremistams Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose. Vien per pirmąjį 2001 m. pusmetį Baltarusijos bendrovės sudarė stambius sandorius, kurių vertė siekė apie 600 mln. dolerių, parduodamos ginklus arabų šalims, palestiniečiams ir albanų kovotojams.

Remiantis ta pačia informacija, Irako karinės oro pajėgos iš Baltarusijos įsigijo radiolokacinių stočių, modernizuotų oro gynybos sistemų ir karinio ryšio priemonių. Visą įrangą į Iraką kontrabandos būdu įvežė ir numatytose vietose sumontavo Baltarusijos specialistai. Palestiniečiai savo ruožtu iš Baltarusijos įsigijo daug 120 mm minosvaidžių ir jiems skirtų sviedinių, priešlėktuvinių ir prieštankinių raketų, automatinių ginklų ir šaudmenų. O Kosovo išlaisvinimo armijos albanų kovotojams Baltarusija tiekė automatus, kulkosvaidžius, minosvaidžius, prieštankines minas ir didelį kiekį šaudmenų.

„Baltarusija naudojasi organizuotais slaptais ginklų kontrabandos kanalais, kad pritrauktų klientų ir tiekėjų. Padedami buvusio Kroatijos gynybos ministro pavaduotojo Libo Rojes (pastaba: žinomas keliais slapyvardžiais, iš kurių vienas yra Libo Rojes; pavyzdžiui, taip pat žinomas kaip Hrvoje Petrač), Baltarusijos „pardavėjai” sukūrė ir kontroliuoja platų ginklų pardavimo tinklą Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose”, – rašė Kirilas Gluzmanas. „Rojes veikia iš Kroatijos sostinės Zagrebo, kur praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje, vykstant pilietiniam karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, įkūrė slaptos prekybos ginklais centrą. Tuomet jis pardavinėjo ginklus visoms pusėms – serbams, kroatams ir bosniams – ir sukaupė daugybę ryšių tarp tarptautinių tiekėjų. Dabar visas jo tinklas atsidūrė Baltarusijos žinioje, ir būtent per Rogerso agentus deramasi su klientais ir vykdomi sandoriai. … Tokių klientų, kaip palestiniečiai ir albanai, kuriems nereikia itin sudėtingų ginklų, poreikius gerai tenkina pati Baltarusija, Baltarusija parduoda arba senas atsargas, arba savo gamybos ginklus. Tačiau didesniems klientams, tokiems kaip Irakas ir Iranas, reikia daug sudėtingesnių ginklų sistemų, pavyzdžiui, radarų, raketų valdymo sistemų ir pan. Rusija padėjo atlikti Irako karinį užsakymą – didžioji dalis iš Minsko į Iraką tiekiamos technikos ir įrangos iš tikrųjų buvo pagaminta Rusijoje, o Baltarusija šiame sandoryje veikė kaip tarpininkė.”

2002 m. buvęs užsienio reikalų ministro pavaduotojas Andrejus Sanikovas sakė, kad Baltarusijos valdžia ir toliau slepia informaciją apie prekybą ginklais, o tai dar labiau erzina amerikiečius. Kaip tik tada JAV valstybės departamento atstovas spaudai Ričardas Baučeris (Richard Boucher) pareiškė: „Jungtinės Valstijos labai rimtai vertina pranešimus apie ginklų perdavimą šalims ir organizacijoms, kurios remia ar skatina terorizmą. Mes taikome įvairias priemones, kad pasipriešintume tokiai veiklai, įskaitant … sankcijų taikymą, kai tai būtina”. Reuters duomenimis, kalbama apie Baltarusiją, eksportuojančią ginklus į Iraką apeinant galiojančias JT rezoliucijas.

Prieš metus Baltarusijos finansų ministras Nikolajus Korbut, atsakydamas į parlamentaro Ivano Paškevičiaus klausimus, teigė, kad lėšos, kurias valstybė gavo pardavusi vadinamąsias specialiąsias Gynybos ministerijos medžiagas, t. y. „tankus ir kitus ginklus”, buvo kaupiamos Prezidento rezervo fondo sąskaitose. Kartu ministras patvirtino, kad šios lėšos nefigūruoja „jokiuose biudžeto straipsniuose”.

2002 m. vasario 16 d. Minske lankėsi JAV Atstovų rūmų kongresmenų delegacija, kurią sudarė Jamesas Sextonas, Ronaldas Lewisas ir Bernardas Sandersas. Vizito tikslas buvo susitikimas su Baltarusijos vadovybe dėl informacijos apie šalies ginklų pardavimą terorizmą remiančioms šalims. Kiek anksčiau, sausio 24 d., Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos (Helsinkio komisijos) pirmininkas senatorius Benas Nighthorse’as Campbellas kreipėsi į Kongresą su kreipimusi, kuriame teigė: „Man taip pat didelį susirūpinimą kelia pareiškimai, kad Baltarusija tiekia mirtinus ginklus islamo teroristams, nors Baltarusijos vyriausybė šią informaciją neigia… Prašau vienbalsiai pritarti, kad Kongreso dokumentuose būtų patalpintas naujausias „Washington Post” straipsnis „Europos terorizmo arsenalas”.”

Panašių straipsnių tada buvo daug. Pavyzdžiui, autoritetingas britų žurnalas „Jane’s Intelligence Digest” rašė, kad Baltarusija, Ukraina ir Padniestrė tiekė ginklus čečėnų kovotojams ir Talibanui, nors teigė remiančios Rusijos kovą su separatistais ir islamo fundamentalistais.

„Baltarusija, viena slapčiausių ir neatsakingiausių ginklų eksportuotojų, slapta tiekė ginklus čečėnų kovotojams per Turkiją ir Gruziją”, – rašė „Jane’s Intelligence Digest”, remdamasi JAV ir Izraelio žvalgybos agentūromis. „Baltarusija tapo didžiausia karinės įrangos tiekėja islamo pasauliui. Taigi 2001 m. pirmąjį pusmetį Baltarusijos ginklų eksportas arabų, palestiniečių ir albanų ekstremistams siekė 900 mln. dolerių”.

2001 m. spalio 17 d. Lenkijos savaitraščio „Wprost” apžvalgininkas Janas Churilowiczius savo straipsnyje „Nusikaltimo bendrininkas” išsamiai aprašė Baltarusijos ginklų pardavimo islamo ekstremistams mechanizmą. „Baltarusijos parduodami ginklai rėmė daugumą karinių konfliktų Afrikoje”, – teigė lenkų leidinys. „Angolos sukilėlių grupuotė UNITA iš Lukašenkos pirko tankus ir MLRS „Smerch”, Sudanas – raketas „Grad”, tankus T-55, sraigtasparnius Mi-24, Alžyras – MIG, Marokas – tankus. Baltarusijos ginklai taip pat buvo naudojami per pilietinį karą Ruandoje.” Straipsnyje cituojami Izraelio ir Europos ekspertai, kad Minskas buvo didžiausias ginklų tiekėjas musulmonų ekstremistams Artimuosiuose Rytuose, taip pat Albanijos sukilėliams. Wprost taip pat paskelbė buvusio Baltarusijos gynybos ministro Pavelo Kozlovskio nuomonę, pasak kurios, 1997-2000 m. šalis gavo apie 2 mlrd. dolerių iš ginklų pardavimo.

Be to, 2001 m. Rusijos laikraštis „Sovershenno Sekretno” straipsnyje „Al-Qaeda tinkle rašė: „2000 m. Baltarusija pardavė ginklų už 498 mln. dolerių ir užėmė šeštą vietą tarp ginklų eksportuotojų. Vakarų agentūros, remdamosi CŽV ir Europos ekspertų duomenimis, praneša apie Baltarusijos ginklų eksportą į šalis, susijusias su terorizmu. Jų duomenimis, didelė dalis Baltarusijos ginklų eksporto keliauja į Iraną, Iraką, Sudaną, Pakistaną, Angolą, Siera Leonę, Kongą ir Etiopiją. A. Lukašenka ne kartą yra apibūdinęs šių šalių režimus kaip draugiškus”.

Remiantis naujesniais Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2007-2011 m. Baltarusija buvo antra pagal dydį ginklų tiekėja Basharui al-Assadui (17 proc. rinkos). 2005 m. JAV uždarė vieną iš nelegalios prekybos ginklais su Iranu kanalų, įvesdamos sankcijas „Belvneshpromservis”, o 2010 m. ketino nubausti oficialųjį Minską, patvirtindamos įstatymo projektą „Dėl Baltarusijos ginklų tiekimo apskaitos”. Be to, amerikiečiai pareiškė, kad Baltarusija ne tik prekiavo savo ginklais, bet ir naudojosi Rusijos paslaugomis kaip tarpininkė, kad paremtų savo toksiškus sąjungininkus.

Tačiau Baltarusija tiekė ginklus teroristams ne tik islamo pasaulyje. 2008 m. gegužės 10 d. Ispanijos laikraštis „El País” pranešė, kad Venesuela, padedama Baltarusijos, ketino tiekti ginklus Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) sukilėliams. Leidinys pranešė apie laišką, rastą vieno iš kovotojų lyderių Raulio Reyeso, kuris 2008 m. kovo 1 d. buvo nužudytas per specialiąją Kolumbijos kariuomenės operaciją, kompiuteryje. Šiame vasario 8 d. datuotame laiške, pasirašytame vieno iš FARC sekretoriato narių Ivano Marquezo, pranešama, kad Hugo Chavezas „su Baltarusijos valdžios institucijomis svarstė ginklų tiekimo galimybę”. „Mūsų draugas iš Baltarusijos toliau rengia dokumentų paketą dėl kelių į nelegalią rinką, kad būtų galima išspręsti problemas”, – citavo laikraštis laiško ištraukas. „Šio draugo aukštų atstovų delegacija atvyks į Karakasą 17 d., kad išsiaiškintų sąrašą. Angelas paprašė, kad mes būtume čia ir asmeniškai susitartume su delegacija”.

Pasak „El País”, Angelas buvo Hugo Chavezo slapyvardis. „O draugas yra Viktoras Šeimanas, Baltarusijos saugumo tarybos valstybės sekretorius, žmogus, labai artimas Aleksandrui Lukašenkai. Šeimanas buvo vienas iš tų, kurie skatino 720 mln. eurų vertės ginklų tiekimo Venesuelai sutartis, šios sutartys buvo pasirašytos 2007 m.”, – teigė laikraštis.

Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 1996-2010 m. Baltarusija nuolat buvo 20 didžiausių pasaulio ginklų eksportuotojų sąraše (neįskaitant karinio remonto ir modernizavimo paslaugų). Vėliau Baltarusija taip pat gerai prekiavo: pavyzdžiui, 2013 m. ji pardavė ginklų ir šaudmenų už 338 mln. dolerių. Pagrindiniai pirkėjai buvo Kinija ir Sudanas, kurie įsigijo ginklų atitinkamai už 170 ir 168 mln. dolerių. Metais anksčiau Baltarusija pardavė Azerbaidžanui ginklų už 97 mln. dolerių, o Jemenui – už 69 mln. dolerių.

Tuo tarpu Sudane ir Jemene vyksta pilietiniai karai ir veikia daugybė islamo teroristų grupuočių. Baltarusija taip pat tiekė didelius kiekius ginklų Sirijai ir Libijai. Pavyzdžiui, „Associated Press” duomenimis, 2011 m. lėktuvai IL-76 iš karinės bazės netoli Baranovičių į Libijos miestą Sabą pristatė įvairių ginklų ir karinės įrangos. 2011 m. rugpjūčio mėn. paaiškėjo, kad oficialioji Roma įtarė Minską pardavinėjant ginklus Pakistano teroristinėms grupuotėms, būtent „Tehrik-e-Taliban Pakistan” (TTP) ir „Lashkar-e-Taiba” (LeT). Informacijoje buvo teigiama, kad baltarusiški ginklai buvo tiekiami per Siriją ir Kurdistaną.

Visą finansinį darbą, susijusį su dešimčių milijonų dolerių vertės sandoriais, atliko Libano bankas „Fransabank”, kuriam padėjo Irano bankas „Tejarat”. Iš Baltarusijos pusės visus sandorius prižiūrėjo tuometinis užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas, o tiesioginis vykdytojas 2010 m. buvo „BelTechExport”. Beje, minėtasis Libano bankas „Fransabank” nuo 2008 m. turi savo banką Baltarusijoje, kuris taip pat vadinasi „Fransabank” (anksčiau tai buvo Baltarusijos bankas „Gold Taler”).

Taip pat buvo paskelbta įvairių dokumentų, rodančių Baltarusijos vyriausybės ryšius su ekstremistinėmis grupuotėmis Azijoje. Tarp jų – Indijos karinės žvalgybos ataskaita, kurioje nurodyti Pakistane įsikūrusių teroristinių grupuočių – „Tehrik-e-Taliban Pakistan” ir „Lashkar-e-Taiba” – nariai. „Baltarusijos valdžios institucijų patvirtinta didelio masto ginklų tiekimo schema veda į minėtas teroristines grupuotes”, – teigiama Indijos teisėsaugos institucijų ataskaitoje.

Apie 2012 m. Baltarusijos ginklų pardavimas sparčiai mažėjo. Senosios atsargos dažniausiai buvo išparduotos. Šalis dabar turėjo pati siūlyti savo kūrinius, kurių buvo nedaug, o jiems pagaminti reikėjo pinigų: tai jau nebebuvo sovietų nemokama produkcija. Dėl to, SIPRI duomenimis, 2018-2022 m. Baltarusija buvo 20-oji pagal dydį ginklų eksportuotoja pasaulyje ir užėmė 0,3 % rinkos. Palyginimui, 2013-2017 m. Baltarusijos Respublika kontroliavo 0,5 % pasaulinės ginklų rinkos.

Per pastaruosius penkerius metus Baltarusijos karinio eksporto dalis sumažėjo 37 proc. Dabar pagrindiniai Baltarusijos ginklų ir karinės įrangos pirkėjai yra Serbija (33 %), Vietnamas (25 %) ir Uganda (14 %). Vietnamui ir Serbijai Baltarusija yra trečia pagal dydį ginklų eksportuotoja – Hanojui ji tiekia 10 %, o Belgradui – 20 % perkamų ginklų.

Tačiau dabar, dėl karo Ukrainoje, Aleksandras Lukašenka akivaizdžiai tikisi, kad prekyba ginklais vėl taps jo režimo pajamų šaltiniu. Tačiau šį kartą tokia prekyba Baltarusijai gali kainuoti pernelyg brangiai – gali būti prarasta visa šalis.

Mūsų Namai