Šiandien Baltarusijoje vėl svarstomas klausimas dėl vadinamosios „liaudies milicijos” sukūrimo. Dar 2023 m. balandžio 16 d. Baltarusijos režimas Atstovų rūmuose, kuriuos visiškai kontroliuoja A. Lukašenka, pristatė ilgai skelbtą įstatymo projektą „Apie liaudies miliciją”. Kažkodėl įstatymo projekto tekstas Nacionaliniame teisiniame interneto portale buvo paskelbtas tik 2023 m. gegužės 23 d. Kada vyks įstatymo projekto svarstymas, neaišku; bent jau to dokumento nėra viešoje dabartinės neteisėto parlamento sesijos darbotvarkėje (bet jis ten gali atsirasti bet kuriuo metu). Tačiau bent jau dabar Mūsų Namai gali analizuoti minėtą dokumentą.

Kas rašoma įstatymo projekte?

Kaip galima suprasti iš šio termino apibrėžimo, „liaudies milicija” Baltarusijoje – tai ginkluotos formuotės, sudarytos iš civilių gyventojų (aišku, aršių Lukašenkos šalininkų), galinčių įvesti karo padėtį savo gyvenamojo centro ar rajono teritorijoje. Liaudies milicija bus įsteigta Aliaksandro Lukašenkos įsakymu tuo atveju, jei šalyje bus įvesta karo padėtis, o panaikinus karo padėtį ir vėlgi Lukašenkos įsakymu bus paleista.

Pagrindinė liaudies milicijos užduotis – padėti vietos vidaus reikalų įstaigoms (policijai) „užtikrinti tvarką ir apsaugoti turtą nuo įvairių išpuolių”. Be to, milicija gali būti pasitelkiama „kitoms užduotims, susijusioms su karo padėties užtikrinimu”. Įstatymo projekte tiesiogiai sakoma štai kas: „Liaudies milicijos padaliniai formuojami remiantis vietos vykdomųjų ir administracinių organų, vietos gynybos tarybų priimtais sprendimais”. Tai reiškia, kad faktiškai formuojamos ginkluotų civilių gyventojų grupės, kurias kontroliuoja vietos administracijos. Jei centrinė valdžia bent kiek „pasiblaškys” (o tai karo sąlygomis daugiau nei tikėtina), sulauksime Baltarusijos, kurią sudraskys blogai valdomi ginkluotų žmonių daliniai.

Tęskime įstatymo projekto apibrėžimus. Liaudies milicijos padalinys – tai ginkluotas darinys, sukurtas administracinio ir teritorinio vieneto (gyvenvietės ar rajono) ribose. Liaudies milicijos savanoris – tai pilietis, kuris nuolat arba daugiausia gyvena tam tikroje teritorijoje ir išreiškia norą tapti milicininku, praeina tam reikalingą kvalifikaciją (įskaitant KGB kvalifikaciją dėl ištikimybės Baltarusijos režimui) ir patenka į milicijos dalinį. Kiekvienas toks sukarintas dalinys turės savo skiriamuosius ženklus, kuriuos nustatys vietos valdžios institucijos.

Vienetų skaičius ir jų dydis priklausys nuo turimų savanorių skaičiaus ir užduočių, kurias jie turės atlikti, pobūdžio. Padaliniai bus dislokuoti savo gyvenamųjų centrų arba rajonų ribose ir vykdys užduotis tose pačiose ribose. Nepaisant to, prireikus jie gali veikti kartu su kaimyniniais ginkluotais daliniais.

Milicijos padaliniai bus finansuojami ir remiami iš vietos biudžetų, „savanoriškų” aukų ir kitų teisėtų šaltinių. Vietos valdžios institucijos įsipareigoja suteikti milicijai reikalingas patalpas, teritorijas ir visus materialinius išteklius. Išskyrus, aišku, ginklus ir šaudmenis. Jais turi aprūpinti Gynybos ministerija Generalinio štabo nustatytu kiekiu.

Bendrąjį milicijos valdymą kiekvieno konkretaus administracinio ir teritorinio vieneto ribose vykdo vietos gynybos taryba. T. y. vietos valdžios organų įsteigta taryba karo padėties įvedimo atveju. Formaliai gynybos tarybos yra pavaldžios Saugumo tarybai ir sąveikauja su Generaliniu štabu, o tiesioginis vadovavimas primestas vietos vykdomųjų komitetų vadovams. Į tokių tarybų sudėtį turi įeiti vietos vykdomojo komiteto vadovas ir jo pavaduotojai, karinis komisaras, vidaus reikalų įstaigų, KGB ir Nepaprastųjų situacijų ministerijos vadovai. Kitus narius skiria vykdomojo komiteto vadovas.

Tačiau akivaizdu, kad tikro karo atveju greičiausiai netrukus sutriks įprasta sąveika su centru. Ką tuomet reikėtų daryti? Pagal įstatymo projektą, gynybos tarybos užtikrina karo padėtį vietoje, faktiškai valdydamos ir administruodamos konkretų gyventojų centrą, rajoną, regioną visais pagrindiniais aspektais. Pagrindinę užduotį vietoje vykdantiems milicijos padaliniams vadovauja vietos policija.

Vietos vykdomieji komitetai (gynybos tarybos) renka milicininkus iš savanorių. Šiame procese taip pat dalyvaus vietinės šaukimo į kariuomenę ir įdarbinimo tarnybos: jos tvirtins kandidatus, tvarkys savanorių apskaitą ir kartu su valstybinėmis institucijomis ir policija rengs savanorius. Dar iki karo padėties, t. y. taikos metu, valstybės institucijos gali vykdyti ginkluotų dalinių formavimo mokymų veiklą. Tokių mokymų tvarką, taip pat tokių dalinių formavimo, priėmimo į miliciją ir paleidimo iš jos taisykles nustato Ministrų Taryba. Kiekvienas milicijos padalinys turi vadą ir pavaduotoją (pavaduotojus). Jie renkami iš savanorių; kandidatus tvirtina vietos policijos ir KGB vadovybė.

Milicininkai gyvena namuose, o ne kareivinėse. Įstojimas į miliciją nereiškia atleidimo iš darbo. Savanoris tik turi apie tai informuoti darbdavį, o darbdavys privalo išsaugoti darbuotojo darbo vietą, pareigybę ir vidutinį darbo užmokestį, kartu išleisdamas jį iš darbo tam, kad jis galėtų dalyvauti milicijos veikloje. Tarnyba milicijoje neatleidžia nuo karinės tarnybos. Jei milicininkas šaukiamas į mobilizaciją, jis siunčiamas į karinius dalinius.

Pažvelgę į milicininko pareigų sąrašą pamatysime, kad ginkluoti žmonių būriai turi padėti vietos valdžios institucijoms atlikti daugybę darbų ir spręsti karo padėties sukeltus rūpesčius. Be to, apie 80-90 proc. milicijos pareigų sutampa su teritorinės gynybos padalinių, kurie, beje, formuojami panašiais principais ir kurie jau sukurti bei veikia Baltarusijoje, pareigomis. Visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių kuriamos viena kitą dubliuojančios ir tik pavaldumu besiskiriančios sukarintos struktūros.

Netikėtai paaiškėjo, kad liaudies milicija padalinių teisės yra itin plačios. Taigi, pagal dokumentą, vykdydami savo užduotis, milicininkai turi teisę:

• naudoti fizinę jėgą ir ginklus (pagal įstatymo nustatytas ribas, skirtas kariuomenei, pritrauktai karo padėčiai užtikrinti). Praktiškai tai reiškia žudyti žmones be tyrimo ir teismo;
• sulaikyti nusikaltėlius ir pažeidėjus, siekiant juos perduoti policijai ar kitoms jėgos institucijoms;
• reikalauti, kad piliečiai laikytųsi karo padėties taisyklių ir apribojimų, reikalauti nutraukti pažeidimus ar veiksmus, trukdančius milicijai vykdyti savo užduotis;
• apriboti judėjimą, atlikti kratas ir sulaikyti transporto priemones;
• organizuoti transporto įleidimą į riboto naudojimo objektus;
• atlikti dokumentų kontrolę ir piliečių bei jų daiktų asmens kratas. Praktiškai Baltarusijoje tai reiškia teisę į marodieriavimą ir pinigų bei vertybių konfiskavimą be tyrimo ir teismo;
• kratos metu paimti piliečių daiktus, jei jie gali būti ginklas ar nusikaltimo objektas, ir perduoti juos policijai. Panašiai, taigi, užtikrinama teisė vykdyti marodieriavimą;
• atlikti kratas piliečių namuose ir kitame turte, organizacijų objektuose, taip pat persekiojant asmenis, įtariamus nusikaltimo padarymu, ir perduoti juos policijai. Analogiškai praktikoje tai užtikrina teisę vykdyti vagystes ir plėšimus butuose ir namuose;
• naudoti svetimas transporto priemones sužeistiesiems, nukentėjusiesiems įvairiomis aplinkybėmis, žmonėms, kuriems reikia skubios medicininės pagalbos, vežti į gydymo įstaigas. Praktiškai tai reiškia, kad iš savininko bus paimtas bet kuris jiems patinkantis automobilis;

Prireikus teisės aktuose milicijai gali būti suteiktos ir kitos teisės.

Atrodo, kad tai iškalbinga garsaus Mao Tse Tungo posakio iliustracija: „Valdžia ateina iš šautuvo vamzdžio”.

Trumpa ir miglota Baltarusijos liaudies milicijos istorija

Pirmą kartą apie naujas ginkluotas formuotes užsiminta 2022 m. gegužę: gynybos ministras Viktoras Chreninas tada sakė, kad jam pavesta Baltarusijoje sukurti liaudies miliciją: „Vyriausiasis kariuomenės vadas iškėlė užduotį, be kita ko, sukurti mūsų šalyje liaudies miliciją. Kaip matome, šis klausimas iš tiesų labai reikalingas. Svarbiausia, kad tam turime ir žmonių, ir ginklų. Dėl to tėvynės gynėjų padaugės kelis kartus, ir visi pamatys, kad į Baltarusiją geriau nedrįsti”.

Po kelių dienų, 2022 m. birželio 3 d., Aliaksandras Lukašenka taip pat užsiminė apie savo idėją kurti liaudies miliciją. Jis sakė, kad apie tai susimąstyti jį privertė Ukrainos patirtis: „Aš pagalvojau, kad tam atvejui mums reikia turėti tą liaudies miliciją, žmonių grupę, prie kiekvienos kaimo tarybos. Jų bus nedaug. Gal 50 žmonių. Bet jie taip pat turi turėti savo ginklus, kur nors laikomus. Mes juos sukviečiame į apmokymus, jie pasiima savo ginklus (daugiausia kulkosvaidį, granatsvaidį, pistoletą), kad galėtų ginti savo namus. Vis dėlto neturėtų būti nekontroliuojamo ginklų platinimo”.

Dar prieš pasirašydamas įstatymo projektą „Apie liaudies miliciją”, Baltarusijos režimas pradėjo vykdyti „bandomuosius projektus”. Taigi pirmasis eksperimentas įvyko 2022 m. rudenį Mogiliovo srities Klimavičių rajono Lobžanų kaimo tarybos pagrindu. 2023 m. balandį panašūs mokymai vyko Barysavo rajone, dviejuose Gardino srities rajonuose, o gegužę – Volkovysko rajone. Dar vienas liaudies milicijos dalinys buvo sukurtas prie Glivinsko kaimo tarybos, jame dalyvavo 25 savanoriai, dar keturi buvo rezerve. Tačiau šios struktūros neturi jokio teisinio statuso.

Dėl ko?

Baltarusijos režimas eina daugelio kitų diktatūrinių režimų, kurie masiškai kūrė jėgos struktūras ir skatino jų tarpusavio konkurenciją, nes bijojo uniformuotų žmonių ir jais nepasitikėjo, bet neturėjo kuo pasikliauti, keliu. Štai kodėl, be teritorinės gynybos, iš anksto formuojama ir liaudies milicija vietinėms valdžios institucijoms.

Baltarusija sparčiai juda karinės diktatūros link.

Su šia tema susiję straipsniai:

Branduoliniai ginklai Baltarusijoje: ką tai reiškia? Dar vienas žingsnis arčiau karo Ukrainoje ir karinės diktatūros Baltarusijoje Olgos Karač pareiškimas dėl branduolinių ginklų dislokavimo Baltarusijoje Ne reiškia Ne – karui Ukrainoje Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 52-ojoje sesijoje Ženevoje aptarta Baltarusijos karo prievolininkų ir dezertyrų padėtis Tarptautinis internetinis seminaras, skirtas Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos atsisakiusių dėl sąžinės ir dezertyrų problemoms