Gresia „užpuolimas ir baudžiamasis persekiojimas”

José Alberto Catalão | 2024 m. birželio 22 d.

Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje vis dažniau persekiojami karinės tarnybos atsisakantys asmenys, teigia judėjimų, pasisakančių prieš karą šiose šalyse, nariai. Baltarusijoje apie tūkstantis žmonių jau buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir (arba) teisiami, o Ukrainoje Pacifistų judėjimui gresia uždraudimas. Rusijoje situacija yra tokia pati, sako kitų dviejų šalių prieštaravimų pareiškėjai, tačiau vyrauja visoms trims šalims (Rusijai, Ukrainai ir Baltarusijai) būdingas valdžios institucijų slaptumas.

„Nuo karo Ukrainoje pradžios padaugėjo grasinimų baltarusių sąžinės atsisakiusiems asmenims, ir tai pastebima”, – sako Olga Karach, viena aktyviausių Baltarusijos disidentų, pilietinių teisių judėjimo „Mūsų namai” įkūrėja ir vadovė. Pasak jos, vien 2023 m. buvo iškelta apie 400 baudžiamųjų bylų dėl karinės tarnybos vengimo. Tačiau nuo karo, kurį sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, pradžios Olga Karach sako, kad jau buvo iškelta apie tūkstantis baudžiamųjų bylų. Tų pačių metų vasarį [2023 m.] taip pat buvo įvesta mirties bausmė už dezertyravimą.

Baltarusijos prieštaravimo pareiškėjas paaiškina tokios padėties priežastis: „Pirmiausia, yra daug daugiau jaunų baltarusių, kurie nenori eiti į kariuomenę ir bijo būti išsiųsti į Ukrainos frontą. Antra, Baltarusijos įstatymai ėmė labai keistis represyvia linkme”. Pavyzdžiui, „nuo 2024 m. vasario mėn. visi mobiliojo ryšio operatoriai privalėjo karinėms komisijoms ir KGB [režimo politinei policijai] pateikti asmenų, kuriems taikoma karinė tarnyba, telefono numerius. Taip pat buvo įvesta SMS pranešimų karinėms komisijoms sistema”, – priduria aktyvistas.

Anksčiau, priduria Olga Karach, „sąžinės atsisakęs asmuo galėjo nurodyti tam tikras sveikatos problemas ir gauti oficialų leidimą neiti į kariuomenę dėl sveikatos priežasčių”. Dabar taip nebėra. „Kitaip tariant, šiuo metu į kariuomenę šaukiami beveik visi”. Ukrainos pacifistinio judėjimo generalinis sekretorius Yurii Sheliazhenko bus teisiamas, o birželio 11 d. prasidėjęs teismo procesas gali baigtis iki penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Šis ukrainiečių nepritariantis asmuo pesimistiškai apibūdina tikrovę, kurią patiria tie, kurie atsisako tarnauti ginkluotosiose pajėgose: „Tai prieštarauja konstitucinėms nuostatoms ir Ukrainos tarptautiniams įsipareigojimams žmogaus teisių srityje. Tokie protestuotojai kaip aš yra persekiojami.”

Ši realybė turi pasekmių: „Jei ginate taiką ir atsisakote būti registruotas kaip potencialus karys, tai gali baigtis drakoniškomis baudomis, savavališku sulaikymu ir priverstiniu gabenimu į karinį dalinį arba įkalinimu.”

Yurii, kuris taip pat yra organizacijos „Pasaulis už karo ribų” Europos sąžinės atsisakymo biuro narys, sako, kad „taikos kultūros stoka ir baudžiamoji valstybės reakcija į sąžinės atsisakymą lemia represijas prieš kelis nuoseklius pacifistus ir didžiulę korupciją bei juodąją paslaugų rinką vadinamiesiems karo prievolės vengiantiems asmenims”. Jis pridūrė: „Šiuo absurdišku pretekstu Ukrainos saugumo tarnyba pradėjo Ukrainos pacifistų judėjimo uždraudimo procedūrą ir baudžiamąjį procesą prieš mane”, kuris prasidėjo 11 d. Rusijoje Olgą Karach pasiekia identiška žinia: tie, kurie priešinasi karui, rizikuoja būti užpulti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. „Situacija visur tokia pati.  Rusijoje rengiami reidai, kurių metu jaunuoliai grobiami ir prievarta siunčiami į kariuomenę. Teisiniai apsaugos ir atsisakymo eiti į kariuomenę mechanizmai neveikia, ir nors šioje šalyje buvo paskelbta alternatyvios tarnybos galimybė, dabar šis mechanizmas taip pat gerai neveikia”, – sako ji.

Gegužės 15 d, Tarptautinę sąžinės graužaties dieną, Vilniuje, Lietuvoje, prie dviejų ambasadų – Rusijos ir Baltarusijos – vyko akcija. „Baltarusijoje nieko neįvyko, nes už tokį protestą galima gauti 5, 7, 10, 12, 20 metų kalėjimo. Surengėme tik vieną akciją Vilniuje, Lietuvoje, kurioje dalyvavo apie 20 karo prievolininkų, žmogaus teisių gynėjų ir juos remiančių moterų”, – sako Olga.

Politikos mokslų magistro laipsnį turinti aktyvistė nuo pat jaunystės dalyvauja kovoje prieš represinį režimą savo šalyje. „Esu žmogaus teisių gynėja ir visą savo sąmoningą gyvenimą kovojau už moterų ir vaikų teises”, – pasakojo ji.

Karach vadovauja organizacijai, kuri remia Baltarusijos piliečius teismo posėdžiuose ir priespaudos bylose.

Karo Ukrainoje pradžioje ji pasakoja, kad pagrindinis jos, kaip protestuotojos, tikslas buvo „neleisti Baltarusijos kariuomenei įsitraukti į konfliktą”. „Tai nebuvo lengva užduotis, o prezidentui Aleksandrui Lukašenkai ši idėja labai nepatiko. Susidūrėme su neįtikėtinu spaudimu, be kita ko, ir dėl to, kad į pagalbą savo sąžinės atsisakiusiems asmenims pasitelkėme Lietuvos teisininką. Po kelių mėnesių jis buvo suimtas Lietuvoje, nes paaiškėjo, kad šnipinėjo KGB, šalies politinei policijai. Kitaip tariant, Baltarusijos režimas užverbavo Europos Sąjungos pilietį šnipinėti mus, taikos aktyvistus!” – sako jis.

„Prieštaravimas turi aiškų socialinį ir politinį aspektą”

Yurii Sheliazhenko papasakojo mums dar keletą detalių apie savo, kaip protestuotojo, kelionę: „Mano kritiškas požiūris į karus, kariuomenę ir ginklus susiformavo dar vaikystėje, niekada nedalyvavau berniukų kovose, nes niekada nenorėjau, kad kam nors skaudėtų. Kai būdamas 17 metų buvau priverstas užsiregistruoti vietiniame kariniame komisariate, pareikalavau, kad prie mano asmens bylos pridėtų mano parašytą antikarinį eilėraštį. Niekada nebuvau pašauktas į kariuomenę, nors nenorėčiau pasakoti apie iššūkius, kuriuos sukelia toks pasirinkimas.”Ir dabar jis turi norą: „Pasirinkau teisininko profesiją, kad siekčiau teisingumo, kuris būtinas susitaikymui.”

Portugalijos sąžinės prieštaraujančiųjų asociacijos įkūrėjas, filosofijos profesorius, eseistas ir vertėjas Jorge Leandro Rosa teigia, kad prieštaravimas turi aiškų socialinį ir politinį aspektą. „Prieštaraujantis asmuo užima poziciją visuomenės ir visko, kas joje vyksta, atžvilgiu. Žinoma, karas yra kraštutinis atvejis, tačiau šio reiškinio išeities taškas, kaip sakoma terminologijoje, yra giliausia kiekvieno žmogaus sąžinė.” Ir priduria: Jis priduria: „Prieštaravimas prasideda nuo poreikio, kad kiekvienas žmogus tiesiogiai neįsitrauktų į karą”, – sako jis. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad prieštaravusių asmenų motyvacija yra labai įvairi. Jie, be kita ko, gali būti religiniai, etiniai ar politiniai. „Kartais į smurtą galima atsakyti be smurto. Paimkime kad ir Gandžio išsivadavimo judėjimą Indijoje”, – sako jis.

Leandro Rosa pripažįsta, kad invazija į Ukrainą ir po jos prasidėjęs karas kelia daugiau problemų tiems, kurie atsisako karinės tarnybos: „Padėtis Ukrainoje yra labai rimta ir sudėtinga. Žinome, kaip elgiasi Rusijos kariuomenė, ar ne? Tai užfiksuota dokumentuose. Taigi atrodo, kad pavojingiau būti neagresyviam nei smurtaujančiam gynėjui. Nes nesmurtautojas yra tas, kuris kažkaip priešinasi, nekalbame apie pasyvų ar pacifistinį požiūrį.”

Būdamas smurto nenaudojimo šalininkas, filosofijos profesorius iš Porto jaučiasi negalįs patarti ukrainiečiams laikytis tokio pat požiūrio: „Teisingumo imperatyvas, t. y. pasipriešinimas okupantui, taip pat yra neprievartos pozicijos dalis. Tokiose ekstremaliose situacijose kaip Ukrainoje negaliu duoti pamokų tiems, kurie šiuo metu priešinasi”, – sako jis.

Karas ir „blogiausi iš mūsų”

„Rusijos invazija žudo mūsų žmones ir griauna mūsų miestus. Daug elektrinių sunaikinta, kasdien nutrūksta elektros tiekimas ir kyla pavojus dėl oro antskrydžių. Baisiausia, kad esame pasirengę atsakyti akis į akį ir amžinai kariauti, instinktyviai kopijuodami kitos pusės požiūrį”, – apgailestauja Yurii. „Barbariškas V. Putino išpuolis atskleidė blogiausias Ukrainos mentaliteto savybes, o augantis militarizmas ir piliečių diskriminacija kelia grėsmę demokratijai ir žmogaus teisėms. Ruošdamiesi blogiausiam, įsipareigodami karui, mes prarandame galimybes elgtis geriau ir įsipareigoti taikiam ir klestinčiam gyvenimui”, – sako jis.

Olga baiminasi dėl savo saugumo Baltarusijoje. „Šiuo metu savo šalyje esu pripažinta teroriste, o už terorizmą čia baudžiama mirties bausme”, – sako ji. Ji taip pat prisipažįsta, kad Baltarusijos režimas ne kartą ją vadino „ekstremiste”. „Svarbiausias Lukašenkos propagandinis laikraštis „Belarus Today” net rašė apie tai, kad ten, kur esu, yra specialūs šaudymo sąrašai, į kuriuos įtraukta informacija, kad mane reikia nedelsiant sušaudyti”, – priduria ji. „Dar nebuvau suimtas, nes nesu Baltarusijoje. Šiuo metu esu Lietuvoje, Vilniuje. Bet, žinoma, Baltarusijos KGB bando susisiekti su manimi ir Lietuvoje. Baltarusijoje alternatyvioji tarnyba kariuomenėje skirta tik labai nedidelei religingų vyrų daliai, t. y. faktiškai niekam. Už atsisakymą tarnauti kariuomenėje gresia laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Už dezertyravimą taip pat baudžiama mirties bausme. Už pagalbą dezertyrui gresia iki penkerių metų kalėjimo”, – sako Olga. „Baltarusijos piliečiai, atsisakantys savo sąžinės, bando slėptis kitose šalyse, bet tai nelabai padeda. Rusija juos išduoda atgal, kur jie siunčiami į Baltarusijos kalėjimą. „Padėtis labai sudėtinga. Tačiau kuo ryžtingesni esame, tuo labiau turime ginti mūsų vyrų ir moterų teisę nekovoti ir neimti ginklų”, – užbaigia jis. Nepaisant visko, Baltarusijoje moterims karinė tarnyba nėra privaloma, tačiau jos, žinoma, gali stoti į kariuomenę. 2015 m. vasario mėn. (tai naujausia statistika) Baltarusijos kariuomenėje tarnavo apie 4 000 moterų.

Kaip pasipriešinti ginkluotam konfliktui?

„Privalome padėti žmonėms, kenčiantiems nuo karo skausmų, paneigti melą, kuriuo grindžiama V. Putino agresija, ir sukurti demokratiškai valdomo pasaulio be smurto arba su minimaliu smurtu pagrindus. Visa tai turi būti daroma be ginklų, ypač išsaugant visuotinės taikos viltį. Kai vyriausybės per daug pasikliauja smurtu, pilietinė visuomenė turi išplėsti nesmurtinių veiksmų galimybes”, – teigia Yurii.

Olga mano, kad „karą galima sustabdyti, jei vyrams, kurie nenori eiti į frontą ir nenori eiti į kariuomenę, bus suteikta tokia galimybė”. Ji priduria: „Mes turime padėti savo vyrams nežudyti ir neiti į frontą. Tikiu, kad kartu atsisakydami kariauti galime sustabdyti šį nusikalstamą karą!”

„Žinau, kad pacifizmas turi svarbią tradiciją, kuria žaviuosi, tačiau yra istorinių situacijų – ir dabartis yra viena iš jų – kai pasipriešinimas engėjui ir užpuolikui yra etinis ir politinis imperatyvas. Neprievartos dalyviai gerai suprato, kad teisingumo ir taikos troškimo esmė yra kova. Neprievartiniai „kovoja kitaip”, – sako Leandro Rosa. „Mobilizuodami, nuolat kalbėdami apie tai, ką galima padaryti. Kita vertus, karo kurstymas visada veda prie įtampos didėjimo”, – apibendrina jis.