Kalbėkime atvirai. Be vilčių dėl 100500 mlrd. eurų, kuriuos Vakarai mums neva duos, kai tik atsikratysime Lukašenkos, kad pradėtume puikų gyvenimą. Be vilčių, kad kažkas mums padovanos Chanty Mansijos regioną, kai Rusija žlugs. Tačiau sprendžiant iš realios mūsų šalies ir viso regiono, kuriame gyvename, būklės.

Taigi, kaip jau supratome, po to, kai Lukašenka ir jo gauja išnyks, po to, kai bus atkurti demokratiniai rinkimai, turėsime pasivyti savo kaimynus nuo to lygio, kuriame buvome 1994 metais. O tai nebus paprasta: Lenkija, pavyzdžiui, nuo to laiko tapo „Europos tigru”, kurios BVP per metus išaugo 6 proc. Kitos šalys taip pat smarkiai lenkia Baltarusiją tiek pagal BVP, tiek pagal gyventojų pajamų lygį. Netgi karo krečiamos Ukrainos ekonomika yra daug sveikesnė nei Baltarusijos. Be to, pasibaigus karui ji sulauks dosnios Vakarų pagalbos savo ekonomikai atkurti.

Ką visa tai reiškia Baltarusijai? Tai reiškia, kad turėsime ieškoti nestandartinių ekonominių reformų variantų, priimti netikėtus ir drąsius sprendimus, net jei jie prieštarauja baltarusių mentalitetui. Priešingu atveju Baltarusija pasmerkta likti „amžinai vejančia” Rytų Europos šalimi. Kaip teigia sena tiesa, jei nori turėti tai, ko niekada neturėjai, turi daryti tai, ko niekada nedarei. Taigi panagrinėkime kelis nestandartinius (mūsų tradiciniu supratimu) ekonominių reformų variantus.

Pavyzdžiui, štai vienas iš radikalių sprendimų, kuris leistų „pažadinti” baltarusių tautos verslumo potencialą: tai idėja sukurti mikroįmonių socialinį sluoksnį, paremtą mažomis šeimos įmonėmis. Baltarusija turėtų pradėti ekonominius liftus nacionaliniam verslui auginti, sukurti tam tikrus verslo augimo žingsnius, nes būtent tokių mikroįmonių steigėjai po neilgo laiko taps viduriniąja klase – Baltarusijos ekonomikos ir socialinės gerovės pagrindu.

Norint sukurti tokį socialinį sluoksnį, reikia pasiekti kažką panašaus į konstitucinį susitarimą tarp dalies gyventojų ir valstybės, kad niekas niekam nėra skolingas. Vadinamasis „nulinis variantas” savarankiškai dirbantiems asmenims. Būtent: šeimos įmonė, esant nustatytam metiniam sandorių limitui (pavyzdžiui, iki 200-300 tūkst. dolerių ekvivalento per metus), įgyja teisę vykdyti savo verslą.

Kartu toks verslas:

1. niekur neregistruojama (išskyrus specialią banko sąskaitą, kurioje galima kontroliuoti operacijų limitą).
2. Jokių ataskaitų neteikiama.
3. Nemoka jokių mokesčių ir muitų.
4. Yra atleistas nuo valstybinių patikrinimų.
5. Neatitinka darbo teisės reikalavimų.

Žinoma, toks variantas neįmanomas visų rūšių ekonominei veiklai. Tačiau jis visiškai priimtinas daugumai Baltarusijai būdingų veiklos rūšių – nuo žemės ūkio produktų auginimo ir perdirbimo iki statybos, remonto, korepetitorių, automobilių remonto dirbtuvių ir kt. Svarbu, kad valstybė nepersistengtų su reguliavimo galiomis. Tai yra, nepersistengti nustatant, kokios veiklos rūšys turėtų būti tinkamos šeimos verslui.

Kokia tokio požiūrio idėja? Kokią naudą visuomenei ir valstybei duoda daugybė mokesčių nemokančių įmonių? Tiesą sakant, daugybė tokių labai mažų verslininkų lems vidutinių gyventojų pajamų didėjimą. Ne valstybės biudžeto sąskaita ir ne valstybės injekcijų sąskaita (ji turės daug kam išleisti savo skurdų iždą), o išimtinai savarankiškai dirbančių žmonių energijos sąskaita. Žmonių, dirbančių be jokios baimės, kad gali atvykti uniformuoti veltėdžiai ir pareikalauti ataskaitų, pažymų, licencijų, mokesčių ir daugybės kitų dalykų, o kai ko iš to nepateiksi, uždėti nepakeliamą baudą.

Esant tokiai padėčiai, Baltarusijoje atsiras naujas pagrindinis augimo veiksnys – vartotojų paklausa. Paprasčiau tariant, jei norite, kad jūsų ekonomika augtų, pirmiausia pirkite, o paskui gaminkite. Tiksliau tariant, pirmiausia sukurkite paklausą, o tada – prekių ir paslaugų pasiūlą. Tuo tarpu Baltarusijoje viskas daroma atvirkščiai. Baltarusijos įmonės daugelį metų dirbo „sandėlyje”, gaudamos subsidijas iš valstybės biudžeto. O paskui klausomės Lukašenkos reikalavimų „susiveržti diržus” ir užkamšyti biudžeto skyles naujais Rusijos ir Kinijos kreditais.

Antrasis, pavadinkime jį „life hack”, skirtas progresyviam ekonomikos augimui, yra toks: suteikti balsą ir išteklius regionų verslininkams, decentralizuoti finansus, kad žmonės galėtų valdyti savo uždirbtus pinigus vietos lygmeniu: nuspręsti, kokias investicijas daryti, ką statyti ir ką plėtoti teritorijoje, kurioje gyvena. Tai būtų galingas postūmis visos šalies vystymuisi: ne tik regionų, bet ir sostinės bei regioninių centrų.

Iš tikrųjų mes sakome, kad tam tikroje teritorijoje (regione, rajone, mieste, miestelyje) surinkti mokesčiai neturėtų būti visiškai ir visiškai perduodami centrui, bet, pavyzdžiui, 70 proc. jų turėtų likti vietos biudžete ir būti paskirstomi vietos poreikiams tiesiogiai, demokratiškai ir skaidriai, dalyvaujant visiems vietos gyventojams. Tuomet Baltarusijos regionai tiesiog konkuruos tarpusavyje, kuris iš jų pasiūlys patrauklesnes sąlygas naujam verslui, nes kiekvienas verslas yra mokesčių mokėtojas, 70 proc. jų lieka regione ir yra išleidžiami jo poreikiams ir problemoms spręsti.

Trečiasis „life hack” – nuodugni valstybės viešųjų pirkimų sistemos pertvarka. Visų pirma, šiandien smulkusis ir vidutinis verslas yra visiškai išstumtas iš jos: Baltarusijos valstybė juo nepasitiki ir nesiliauja to įrodinėti. Tačiau turėtų būti visiškai priešingai. Tai yra, „maži” valstybiniai pirkimai pagal daugybę mažos apimties konkursų gali tapti kanalu, tiekiančiu realius pinigus iš valstybės biudžeto smulkiajam verslui, taip pat ir regionuose. Kodėl tai gerai, jau buvo paaiškinta ankstesnėse pastraipose apie vartotojų paklausą kaip ekonomikos augimo stimulą.

Žinoma, tokie konkursai turėtų būti organizuojami elektroniniu būdu ir visiškai skaidrūs, kad korumpuoti pareigūnai negalėtų skelbti konkursų savo „susijusioms” įmonėms ar fiktyviems individualiems verslininkams. Kitaip tariant, turėtų būti sukurta atskira skaitmeninė viešųjų pirkimų konkursų platforma, kurioje užsakovas būtų valstybė, o rangovai – smulkusis ir vidutinis verslas, šeimos įmonės ir savarankiškai dirbantys asmenys. Tokioje platformoje viskas turėtų būti paprasta ir skaidru: joje turėtų būti tik skaitmeninė sandorių registracija ir smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų akreditavimas.

Antra, dabartinė valstybės viešųjų pirkimų sistema stabdo produktų lokalizavimą. Vis dėlto „pirkti pagamintą Baltarusijoje” turėtų būti ne tik šūkis parduotuvėse, bet ir pagrindinis valstybinių pirkimų principas. Trečia, teisingas prioritetų nustatymas valstybiniuose pirkimuose skirtinguose regionuose (Vitebske, Mogiliove, Gardine ir t. t.) leis kompetentingai paskirstyti valstybės paramą vietos įmonėms. Tai taip pat labai svarbu kuriant ir išsaugant darbo vietas regionuose.

Apskritai būtų tikslinga pradėti vykdyti valstybinių užsakymų garantijų programas ir turto saugumo garantijų programas vietinėms įmonėms tuose Baltarusijos regionuose, kuriuose sparčiausiai mažėja gyventojų. Priešingu atveju pirmiausia sulauksime ekonominės tuštumos, kuri vėliau virs demografine.

Ketvirta, naujomis politinėmis sąlygomis (po Lukašenkos, kai šalyje bus sukurta demokratinė santvarka) į Baltarusiją norės ateiti nauji investuotojai. Tačiau bent jau pradiniame veiklos etape jiems reikės pardavimo garantijų.

Beje, tokių pavyzdžių galima rasti Lenkijoje, ir jie susiję net su gana didelėmis įmonėmis. Pavyzdžiui, garsus Lenkijos verslininkas Zbigniew Jakubas būsimai elektrinių lokomotyvų gamybai ir savo įmonės „Неваг” sutarčiai su geležinkeliais pritraukė 100 mln. eurų, išleisdamas akcijas (IPO), skirtas iš valstybės įsigytai gamybai modernizuoti. Tačiau Baltarusijoje tokia parama vietos gamintojui per vidaus garantuotų užsakymų sistemą yra tabu.

Penkta, būtina nustatyti Baltarusijos įmonių konkurencinį pranašumą konkursuose, proporcingą pridėtinės vertės lygiui. Pavyzdžiui, jei tai yra importuojamas kuras, mūsų ir užsienio įmonės konkuruoja tik pagal kainą. Tačiau jei tai, tarkime, turbina, „baltarusis” turės konkurencinį pranašumą prieš „užsienietį” pagal pridėtinės vertės grandinę, nes pridėtinė vertė – tai pirmiausia mūsų piliečių atlyginimai ir mokesčiai į valstybės biudžetą.

Bus tęsiama…

Mūsų Namai

Su šia tema susiję straipsniai:

Baltarusijos moterų „vergių” sukilimas: Kaip diktatorius Lukašenka bando drausminti ir kontroliuoti nepaklusnias baltarusių moteris Tarptautinis internetinis seminaras, skirtas Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos atsisakiusių dėl sąžinės ir dezertyrų problemoms Karinio atidėjimo panaikinimas užsienyje studijuojantiems Baltarusijos studentams Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 52-ojoje sesijoje Ženevoje aptarta Baltarusijos karo prievolininkų ir dezertyrų padėtis Kaip Kastuś Kalinoŭski ir kampanija «NE reiškia NE» susiję ir kaip su tuo susijusi tarnyba kariuomenėje? Olga Karach: Kaip feministės tapo Baltarusijos valstybės priešėmis