Nuo vidurdienio į humanitarinę saugyklą atvyksta dešimtys žmonių iš Dniepro, Charkovo, Mariupolio, Donecko, Zaporožės.

Tolimajame sandėlio kampe pakeltu tonu ginčijasi du žmonės: jie negalėjo ramiai pereiti per batų krūvą. Tyli jaunesniojo replika: «Pasigailėkite jos, jos namai Mariupolyje subombarduoti», atgaivina ašaras ir beveik išpažintį – kaip ji čia atsidūrė viena su mažais vaikais, kaip septynis kartus kraustėsi iš vienų namų į kitus ir kad nežino, ar pamatys nelaisvėje esantį Azovo brolį, kad jos vyras prieš kelias dienas rotacijos būdu išvyko iš Bachmuto, bet netrukus vėl į šią pragaro skylę, kur kovoja kitas brolis…

Todėl jai taip sunku save kontroliuoti, ji linkusi gintis nuo visų. Nuo karčios šypsenos jos gražiąją burną sukausto mėšlungis. Supratusi, kad žmonės jos klausosi, ji staiga pakeičia pasakojimą ir ima pasakoti, koks nuostabus buvo jos gyvenimas Charkove, kokie gražūs ten buvo parkai, prisimena Feldmano ekoparką ir zoologijos sodą, kur kartkartėmis nueidavo jos šeima ir kaip smagiai ten gyveno jos sūnūs. Staiga ji supranta, kad turi skubėti: ji paliko vyresnįjį sūnų prižiūrėti jaunesniojo, kuriam dar nėra nė dvejų metų. Jos kelionė nenuėjo veltui, ji rado viską, ko tikėjosi: avalynę berniukams ir dar vieną pakeistą patalynę.

Vos pakėlusi pilną dėžę įvairių daiktų, jau prie durų, liekna moteris sako savanoriams: «Ehi, mergaitės, labai ačiū! Kitą kartą atnešiu jums zefyrų! Tokių skanių dar niekada nesate ragavusios!»

Po trumpo pokalbio paaiškėja, kad ji yra buvusi slaugytoja, siekianti gauti individualios veiklos licenciją Vilniuje. Ji rodo nuotraukas: prabangius pyragus, kuriuos kepė savo sūnums Zaporožėje. Ji sako, kad į Vilnių jie atvyko visai neseniai, kai jos devynmetis dėl raketų atakų nebegalėjo miegoti. Iš pradžių jie mėnesį gyveno Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių, kur jos neįgalus vyras susirado darbą autoservise. Namuose ji buvo slaugytoja ir dirbo greitosios pagalbos automobilyje. Gyvenime ji matė pakankamai kraujo, todėl dabar nori ramesnio ir laimingesnio darbo.

Buto, kuriame ji gyvena, savininkai paragavo jos kepinių ir patarė prašyti specialios licencijos dirbti su maisto produktais, kepti šventinius tortus ir zefyrus. Ji tikisi, kad didžiausią tortą iškeps namuose, kur jos mama liko su būriu augintinių išlikusio namo kieme, ir taip pagerbs pergalę.

Paprastai linksmos budinčios savanorės didelėse rudose akyse staiga pasirodo ašaros: vakar jos motina buvo palaidota ten, Baltarusijoje. Kaip ji turėtų pranešti šią žinią vaikams? Jos mama buvo jauna, vos penkiasdešimties. Ji atsisveikino su ja vaizdo skambučiu, nuvyko į bažnyčią atlikti atminimo litanijos, o šiandien ji turi būti čia: ji budi, nėra kas ją pakeistų.

Žmonės, žmonės, žmonės vis ateina… Pagyvenusi moteris, nedrąsiai ir beprasmiškai žingsniuojanti prie durų, vienoje rankoje laikydama plastikinį maišelį su batais, žvalgosi į dėžes ir liečia daiktus, nedrįsdama jų paimti nuo lentynų. Praėjo savaitė nuo tada, kai ji išvyko iš sprogimų vietos. Charkove snigo, ji atvyko apsirengusi šiltais drabužiais, o dabar per karšta juos dėvėti, todėl džiaugiasi gavusi batus ir liemenę bei visa kita, ką jai padėjo rasti savanoriai. Į Lietuvą ji atvyko su vėžiu sergančiu sūnumi. Jis iš karto susirado troleibuso vairuotojo darbą.

Kol kas jų gyvenimas sunkus tiek emociškai, tiek finansiškai. Jie laukia leidimo gyventi šalyje, kad galėtų judėti toliau. Jų namai Charkove išliko. Beveik. Jų vertybės visiškai pasikeitė. Anksčiau buvo svarbūs daiktai, dabar – gyvenimas. Dukra su anūkais yra Vakarų Ukrainoje, tačiau jai buvo per daug baisu vienai išleisti sergantį sūnų, todėl išvyko kartu su juo. Dabar jai tenka tvarkyti jų kasdienybę, kartu neparodant sūnui, kokia audra siaučia jos sieloje.

Ji dėkoja organizacijai IGFM už paramą visiems šiems pavargusiems, nusivylusiems, išsekusiems žmonėms, kurių kiekvienas turi savo siaubingą istoriją.

Ji dėkoja baltarusėms iš Mūsų Namai: jos tokios taikios, ramios, rūpestingos, elgiasi su ja kaip su mažu kūdikiu, padeda surasti drabužių ir batų, kurie tinka žmonėms, atvykusiems be nieko. Visi tikėjosi, kad ta beprotybė greitai baigsis. Ji sutvarko savo violetiškai pilką plaukų kuokštą ir priduria: «Tačiau vis dar tikiuosi, kad greitai grįšime namo.»

Ji atsisveikina ir išeina, padėjusi ant stalo užpildytą paraiškos formą. Pirmoje eilutėje didelėmis raidėmis užrašytas jos vardas – Nadežda, o tai reiškia Viltis.