Baltijos jūra – tai mūsų bendra, neįkainojama erdvė – uždara ir trapi ekosistema, kurioje susikerta daugelio šalių interesai. Kiekvienas konfliktas palieka savo pėdsaką jos ekologijoje, bet tiesa ir kita: bendradarbiavimas saugant jūrą gali tapti tiltu į taiką.

Baltija krizėje: tarša ir klimato kaita

Šiandien Baltijos jūra kenčia nuo taršos ir klimato kaitos padarinių. Jos vandenys šyla, trikdydami jūros ekosistemas. Peržvejojimas sunaikino didžiųjų plėšriųjų žuvų populiacijas. Jūros dugne ir pakrantėse vis dar slypi bombos, toksiškos atliekos ir nuskendusi amunicija – praeities karų palikimas.

Šaltojo karo laikais Baltija buvo vadinama „taikos jūra“, o kai kurie siūlė paskelbti ją zona be branduolinio ginklo. Šiandien ši idėja turi būti atgaivinta nauju lygmeniu – paversti Baltijos jūrą modeliu, kaip atsisakyti konfliktų ir kartu spręsti ekologines problemas.

Ar galime kiekvieną karą tiesiogiai susieti su kiekviena aplinkos katastrofa? Ne visada tiesiogiai. Bet viena aišku: kai žmonės kariauja, jie nebesirūpina nuotekų valymo įrenginiais. Kai skrenda raketos, niekas neberūšiuoja atliekų.

Karas nukreipia resursus ir dėmesį – būtent tai, ko labiausiai reikia gamtos apsaugai.

Biudžetai ir prioritetai: raginimas keistis

Pažvelkime į nacionalinius biudžetus: NATO šalys privalo skirti 2% BVP gynybai. Rusija didina karines išlaidas. O kiek lėšų skiriama aplinkos apsaugai? Gerokai mažiau.

Kiekvienas pagamintas tankas reiškia vienu nuotekų valymo įrenginiu mažiau. Kiekvienas finansuotas naikintuvas reiškia dar vieną nepakankamai finansuojamą klimato projektą.

Ar tai teisinga? Kaip piliečiai, mes privalome reikalauti prioritetų perkėlimo.

Baltijos regionas galėtų tapti nuginklavimo dėl aplinkos apsaugos modeliu. Šalys galėtų susitarti dėl:

• Karinės veiklos draudimo didelėse jūros teritorijose.
• Pratybų draudimo per žuvų neršto sezonus.
• Laivų greičio ribojimų saugomose zonose, kad sumažėtų triukšmo tarša jūros gyvūnijai.

Kai kas šias idėjas gali laikyti nerealiomis. Bet kadaise cheminės taršos draudimas irgi atrodė utopija, o šiandien turime Helsinkio konvenciją.

Bendradarbiavimas jau vyksta – kodėl jo neišplėtus?

Galų gale visi susiduriame su ta pačia egzistencine grėsme – klimato krize. Nė viena raketa jos nesustabdys. Tik nuginklavimas ir bendradarbiavimas gali užtikrinti mūsų išlikimą.

Nuo žodžių prie veiksmų: bendras sprendimų kelias

Kokius konkrečius veiksmus galime atlikti?

Tai manifestas aplinkosaugininkams ir aktyvistams Baltarusijoje, Baltijos regione ir visame pasaulyje. Šie iššūkiai yra universalūs, ir mūsų atsakas į juos turi būti bendras.

1. Upės ir ekosistemų apsauga

Turime pasipriešinti projektams, kurie griauna natūralias ekosistemas dėl trumpalaikės naudos.

Pavyzdys – planuojamas Neries gilinimas. Šį projektą privalome sustabdyti. Turime remti mokslininkus ir nevyriausybines organizacijas, ginančias upę, bei skatinti alternatyvius transporto sprendimus, tokius kaip geležinkeliai ar elektriniai laivai.

Tokie fondai kaip Natura 2000 turėtų būti naudojami gamtos atkūrimui, o ne militarizacijai. Bendrai turime ginti kiekvieną saugomą teritoriją – nuo Belovežo girios iki Kuršių nerijos – nuo karinių ir komercinių invazijų.

2. Be branduolinių ginklų ir radiacijos saugus regionas

Būtina pradėti kampaniją prieš branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijoje.

• Didinti visuomenės sąmoningumą.
• Įtraukti tarptautines organizacijas.
• Mobilizuoti pasaulinį pasipriešinimą.

Be to, privalome reikalauti didesnio skaidrumo ir saugumo priemonių Astravo atominėje elektrinėje, užtikrinant tarptautinę priežiūrą ir atskaitomybę.

Kol nebus išspręstos visos saugumo problemos ir užtikrintas atsakingas branduolinių atliekų šalinimas, naujų atominių elektrinių statyba regione turi būti sustabdyta.

Kodėl ES investuoja į branduolinę energetiką Baltarusijoje, o ne į vėjo jėgaines?
Atsinaujinanti energija = saugumas. Branduolinė energija = rizika.

3. Nuginklavimas ir dekarbonizacija klimato labui

Karinių išmetamųjų teršalų duomenys turi būti įtraukti į nacionalinius klimato planus.

Kiekviena šalis turi atskleisti kiekvieną karinių orlaivių sudegintą kuro litrą.

Gynybos biudžetai turi būti mažinami, o lėšos peradresuojamos į žaliąją ekonomiką ir prisitaikymą prie klimato kaitos.

Mažiau tankų – daugiau elektrinių autobusų.
Mažiau raketų – daugiau vėjo jėgainių.

Tai turi tapti taikos ir klimato aktyvistų šūkiu. Mūsų išlikimas priklauso nuo to.

Per organizuotas kampanijas, švietimo projektus ir viešąją nuomonę galime daryti politinį spaudimą prioritetams keisti.

4. Švari Baltija: bendra atsakomybė

Reikia inicijuoti regioninį dialogą dėl Baltijos jūros valymo programos.

Ši iniciatyva turėtų apimti:

• Saugų nuskendusių cheminių ginklų ir amunicijos šalinimą.
• Nuotekų ir žemės ūkio teršalų mažinimą, siekiant kovoti su eutrofikacija.
• Tarpvalstybinių jūrų draustinių kūrimą, kuriuose draudžiama karinė veikla ir ribojama pramoninė žvejyba, kad ekosistemos galėtų atsigauti.

Vyriausybės privalo teikti pirmenybę aplinkos apsaugai, o ne politiniams nesutarimams.

Kaip sakė Žakas Kusto,
„Mes visi esame viename laive.“

Jei Baltijos jūra žus, nebus laimėtojų – tik pralaimėjusios tautos.

Išvada: ateitis per bendradarbiavimą

Baltijos jūra – daugiau nei tik vandens telkinys. Ji yra bendra ekosistema, istorinis susikirtimo taškas ir potencialus bendradarbiavimo simbolis.

Vietoj to, kad konfliktai lemtų jos likimą, turime paversti ją taikos ir aplinkos apsaugos modeliu.

Reikalaukime atskaitomybės, skatinkime tvarumo politiką ir imkimės veiksmų dėl švaresnio, saugesnio ir labiau bendradarbiaujančio Baltijos regiono.

Mūsų jūros – ir mūsų planetos – ateitis priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimsime šiandien.