Šiandien Denis gyvena Lietuvoje. Trys šalys tapo jo tėvyne: Baltarusija, Italija ir Lietuva. Ir tai išties nuostabi istorija.

Denisas gimė Baltarusijoje. Jo motina mirė, kai jam buvo 8 mėnesiai, o tėvas mirė, kai jam buvo 5 metai. Vienerius metus Denisas buvo apgyvendintas našlaičių namuose, po to jį priglaudė šeima iš Italijos.

Tačiau kai Denisas užaugo, jis grįžo į Baltarusiją, kur įstojo į kadetų mokyklą. Ten jis dvejus metus tarnavo, bet niekada nesiejo savo gyvenimo su saugumo pajėgomis.

2020 m. rugpjūtį jis aktyviai dalyvavo protestuose prieš suklastotus Baltarusijos prezidento rinkimus. Rugpjūčio 10 d. jis buvo sužeistas gumine kulka Puškino aikštėje Minske – nuo to laiko jo šone liko randas. Tačiau tada jam pavyko išvengti Baltarusijos saugumo pajėgų.

Tačiau tų pačių metų spalio 4 d. Denisas buvo suimtas ir 13 dienų praleido Okrestinos kalėjime. Tada jam buvo pateikti kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso 342 straipsnio 1 dalį („Akcijų, šiurkščiai pažeidžiančių viešąją tvarką, organizavimas ir rengimas arba aktyvus dalyvavimas jose”).

Po teismo jis šešis mėnesius praleido pataisos kolonijoje. Dar po pusmečio jis galėjo išvykti iš Baltarusijos į Lietuvą, kur dabar gyvena ir laukia politinio pabėgėlio statuso.

– Trumpai papasakokite, kaip ir kur studijavote.
– Įstojau į Minsko srities kadetų mokyklą Slucko mieste. Į kadetų mokyklą patekau, kaip sakoma, labai paprastu būdu. Tuo metu dar buvau globėjų šeimoje, šeimoje šiek tiek nesutarėme. Atsitiko taip, kad norėdamas šiek tiek atsikratyti šios šeimos kažkokiu paprastu būdu, norėjau kažkur mokytis. Tarkim, kadetų mokyklą. Buvo sutvarkyti visi dokumentai, ir aš buvau priimtas į kadetų mokyklą tiesiogine to žodžio prasme. Kaip našlaitis įstojau be jokių egzaminų. Tiesiog išlaikiau psichologinius testus, fizinius testus ir viskas. Visas mano gyvenimas kadetų mokykloje truko dvejus metus. Ten labai gerai pasirodžiau būtent gyvenime mokykloje, nes jau pirmaisiais metais pradėjau gerai mokytis, visur aktyviai dalyvavau sporto renginiuose, kažkokiuose pasirodymuose. O po pirmųjų metų buvau pakeltas į vyresniojo kadeto pavaduotojo laipsnį. Be to, buvau mūsų būrio vado pavaduotojas. Beje, pirmaisiais metais važiavome į karines pratybas, kurioms mums buvo skirtos maždaug dvi savaitės, ir nuvykome į kaimyninį karinį dalinį. Šiek tiek tuo susidomėjau. Man atrodė: „Na, štai ir viskas. Baigsiu kadetų mokyklą, o tada eisiu kur nors kitur. Vadinasi, jau tada norėjau susieti savo gyvenimą su kariuomene.

– Sakykite, iš kurio departamento buvo ši kadetų mokykla?
– Tai buvo valstybinė švietimo įstaiga.

– Žinau, kad policija turi savo kadetus, kariuomenė turi savo kadetus.
– Yra Suvorovo mokyklos, yra kadetų mokyklos. Yra Vidaus reikalų ministerijos ir Nepaprastųjų situacijų ministerijos mokyklos. Kitaip tariant, tai keturios skirtingos sferos ir struktūros. Po Suvorovo mokyklos galite drąsiai eiti tarnauti į kariuomenę, bet ten jau gaunate karinį laipsnį (eilinis, karininkas ir visa, kas su tuo susiję). O kadetų mokyklose tai tiesiog, kaip sakoma, tam tikra maža Suvorovo atšaka, tačiau ji taip pat susijusi su laipsnių įgijimu.

– Taigi jūs gaunate rangus?
– Taip. Pradedate kaip eilinis kadetas. Bet jei pradedi labai gerai įsitraukti į mokyklos gyvenimą, tada, be to, pradedi gauti tam tikrus apdovanojimus. Arba laipsnius, arba kokį nors atleidimą. Kitaip tariant, viskas turėjo eiti per mokyklos gyvenimą. O antrieji metai man buvo labai įsimintini, nes antraisiais metais dalyvavome įvairiuose renginiuose (KVN ir kituose). O po antrųjų metų gavau aukščiausią rangą, kokį tuo metu galėjome gauti. Tai buvo „vyresniojo kadeto pavaduotojo” laipsnis. Ir tuo metu žiemą surengėme pirmąjį ir vienintelį kadetų balių… Pasakysiu atvirai, iš pradžių buvo informacija, kad Aleksandras Grigorjevičius turi atvykti pas mus. Bet paskui paaiškėjo, pasirodo, kad tuo metu – jis buvo premjeras – ir Batura tuo metu atvyko pas mus į kadetų balių (pastaba: Denisas klysta. Borisas Batura 1999-2000 m. buvo Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas). Tai buvo žvaigždiškiausias mūsų koledžo renginys. Ir galiausiai, kaip supratau iš žmonių, su kuriais bendravau, kiekvieną žiemą pradėjome rengti kadetų balius. Po antrųjų metų nebegalėjau toliau ten studijuoti, nes man buvo diagnozuota II laipsnio skoliozė. Man buvo pasakyta, kad nebegalėsiu toliau mokytis koledže, kad galiu tik išvykti kitur, ir viskas.

– Kokią civilinę kvalifikaciją ten įgijote?
– Tuo metu, kai mokiausi, ten nebuvo civilinės specialybės. Galbūt dabar ir yra, bet konkrečiai apie tai nežinau. Bet ten baigęs ketverius metus jau galėjai nesunkiai apsispręsti, kur nori eiti: arba į Karo akademiją, arba į Nepaprastųjų situacijų ministeriją, arba į Vidaus reikalų ministeriją. Arba gali eiti civiline linija kur nors kitur.

– Tai buvo kaip vidurinėje mokykloje?
– Taip, kaip vidurinėje mokykloje.

– Taigi, ar jūsų kadetų mokyklų absolventams taikomos kokios nors lengvatos, kai jie kreipiasi į „valdžios” institucijas?
– Taip, žinoma. Privalumai, beje, mūsų antraisiais metais atsirado, kai išėjo įstatymas, kad jei, pavyzdžiui, visus mokslo metus baigi su 7 (septyniais) balais, jei tavo visų metų pažymių vidurkis yra 7,0 balo, tada gali būti tiesiog palaimintas, kad praeisi. Be jokių egzaminų, be KT, be nieko, tik fiziniai testai, standartai – viskas, ir tu praeini.

– Suprantu. Kaip jums sekėsi?
– Man, deja, viskas susiklostė labai liūdnai. Po antrųjų metų turėjau pasitraukti, nes man išsivystė skoliozė, dėl kurios nebegalėjau tęsti mokslų. Labai norėjau stoti arba į karinę žvalgybą, arba į pasienio tarnybą, nes mokykloje man labai gerai sekėsi. Bet labai norėjau ir troškau įstoti į šią struktūrą. Deja, nepavyko.

– Suprantu. O kaip ideologija buvo pristatyta jūsų institucijoje? Ar buvo kokių nors konkrečių dalykų?
– Ideologija, na, kas ten buvo?! Na, grubiai tariant…

– Prezidentas, valstybė?
– Ne, tai nebuvo akcentuojama. Mes daug labiau dalyvavome visuose kariniuose mokymuose. Kiekvieną dieną vykdavo žygiai, tad turėdavome valandą žygio pratybų. Tai yra, kažkas konkretaus kaip pasiruošimas kariniam gyvenimui. Tam buvo skiriama daugiau dėmesio. Daugiau fizinio krūvio. Lankydavomės netoliese esančiame kariniame poligone, kad patobulintume šaudymo ir jėgos treniruočių įgūdžius. Jie mokė mus daugiau, kad iš mūsų padarytų kariškius.
Netgi žmogus, kuris, grubiai tariant, supratęs, kad kariuomenė – ne jo reikalas, galų gale paprasčiausiai sako: „Na, kam man to mokytis ir kam man tai daryti! Ir kodėl turėčiau tai daryti? Tiesiog eisiu ir įstosiu į kokį nors universitetą”. Bet vis dėlto net ir šis vyras, jei nenorėjo to daryti, buvo tarsi, grubiai tariant, priverstas tai daryti. Tu privalėjai tai padaryti, nes tikėtina, kad kaip kariškis eisi studijuoti kur nors kitur. Tie, kurie siekė karinio gyvenimo, gavo daugiau lengvatų. Net direktorius ir visi žmonės, kuriuos turėjome kariuomenėje, labiau žiūrėjo į šiuos žmones nei į tuos, kurie tiesiog nenorėjo sieti savo gyvenimo su kariuomene. Tai yra, mokė tapti vyru ir tapti kariškiu.

– Ar jūs pats apgailestaujate ar ne dėl ten praleisto laiko?
– Žinote, tam tikra prasme gailiuosi, nes, šiaip ar taip, esu labai pastabus, bendrauju su daugeliu absolventų, su kai kuo, su kuo kartu studijavome – ir jie labai stipriai susiejo savo gyvenimą su kariuomene, su karine veikla: kažkas nuėjo į ROVD, kažkas į Nepaprastųjų situacijų ministeriją, kažkas apskritai į Karo akademiją. Aš bendrauju su šiais žmonėmis, ir jie, sužinoję, kad buvau kalėjime už visus šiuos protestus, man sako: „Tai kam tau viso to reikėjo? Matai, vis tiek nieko neišėjo!”. Na, arba kažkas panašaus. Ir aš sakau tam žmogui: „O tu prisimeni, kai mes tiesiog sėdėjome vienas prie kito stalo, padėdavome vienas kitam, o dabar tu man sakai, kad aš toks ir toks blogas žmogus. Kai tai pasakote žmogui, jis reaguoja šiek tiek kitaip, jis pradeda, grubiai tariant, nuplauti jus nuo galvos iki kojų, padarydamas iš jūsų blogą žmogų.
O aš galiu iš jo pasiimti gėrį. Per šį laikotarpį, per dvejus metus, galiu pasakyti ačiū kadetų mokyklai, kad padarė iš manęs žmogų.

– Sakykite man, jei Lukašenka baigsis, jei šis košmaras baigsis, jei bus nauja Baltarusija, ar norėtumėte, remdamasis įgyta patirtimi, daryti karjerą teisėsaugos institucijose? Ar jus tai domintų?
– Būsiu nuoširdus: taip, jei būtų tokia galimybė – žinoma! Vis dar turiu norą eiti arba į pasienio apsaugą, arba į žvalgybą, nes man tai labai įdomu, ypač karinė žvalgyba. Visko ten galima iš jos pasiimti, kažkokių žiemos žygių, žvalgybos. Visa tai man buvo ir tebėra įdomu. Jeigu režimas žlugs ir viskas prasidės iš naujo, žinoma, man tai patiktų.

– Sakykite, ar jūs vienintelis iš savo kurso dalyvavote protesto akcijose ir nusprendėte nutraukti sistemą, ar ne?
– Tiesą sakant, nežinau, kaip yra šiuo klausimu. Apie save žinau, kad taip, išėjau išreikšti savo nuomonės, bet apie kitus, su kuriais bendrauju, jų neklausiau. Galbūt kai kurie iš jų išėjo, galbūt kai kurie ne. Neturiu jokios konkrečios informacijos.

– Ar norėtumėte grįžti į Baltarusiją, kai pasikeis valdžia ir bus normali vyriausybė?
– Tiesą sakant, taip, žinoma, norėčiau. Matote, vis tiek norėčiau. Nes perimti patirtį tų žmonių, kurie, grubiai tariant, išėjo prieš mus ir mus mušė? Tai tik žmonės, kurie visą gyvenimą gyveno šioje sistemoje su Lukašenka. Ir kai supranti, kad šito režimo nebėra, ir turi sukurti naujus žmones, turi, grubiai tariant, perimti valdžią ir viską daryti iš naujo ir daryti tai, ką iš tikrųjų turėtų daryti saugumo pajėgos – ne mušti, o iš tikrųjų stoti į žmonių pusę ir ginti žmones – žinoma, aš to labai norėčiau. Tikiuosi, kad šie žodžiai, kuriuos dabar pasakysiu, pasieks visus.

Dabar turimos saugumo pajėgos nėra tie žmonės, kurie gina žmones. Tai žmonės, kurie tiesiog pasirengę išgyventi, kad režimas nesugriūtų. Jie pasiruošę kabintis į viską, ir dabar jie kabinasi į viską. Bet kai visa tai tiesiog išnyks, tai bus tiesiog momentas, kai bus įdarbinama nauja struktūra, kai bus įdarbinama nauja teisėtvarka. Ir jau su šiomis akimirkomis aš asmeniškai tikėsiuosi, tikėsiu, kad kai šalyje prasidės kokia nors situacija, kad žmonės vėl išeis prieš kažką, kad teisėsauga tiesiog atsistos ir išeis kartu su žmonėmis. Kad nebus taip, kaip buvo 2020 metais. Grubiai tariant, iš viso pusė teisėsaugos institucijų, net kariuomenė, nenorėjo išeiti į gatves kartu su žmonėmis.

Su šia tema susiję straipsniai:

Berniukų (įskaitant našlaičius) internatinės karinės mokyklos Baltarusijoje su „rusų pasaulio” ideologija Aleksandro Lukašenkos režimo neteisėtos prekybos ginklais istorija Ar turite nemažai pinigų išsikeisti? Mokyklos bando papildomai užsidirbti iš naujojo uniformos standarto Baltarusijoje atsirado „Telegram” pagalbos kanalai kariuomenės vengiantiems asmenims Minske sulaikytas kariuomenės pulkininkas Antonas Čeremnychas, įtariamas «valstybės išdavyste» Karinio atidėjimo panaikinimas užsienyje studijuojantiems Baltarusijos studentams