Iniciatyva išrinkti taikos ministrę iš moterų feminisčių, pasisakančių už taiką, kilo WILPF aktyvistėms 2023 m. birželio 10-11 d. Vienoje vykusio tarptautinio taikos viršūnių susitikimo „Už taiką Ukrainoje” metu.

Numatoma, kad Tarptautinė moterų lyga už taiką ir laisvę (WILPF) vienam mėnesiui atrinks vieną moterį, kuri propaguos taikos, laisvės ir feminizmo vertybes.

Čia rasite Olgos Karač kalbą, kurioje ji išdėstė, ką ji skatins 2023 m. rugsėjį eidama WILPF taikos ministrės pareigas:

Šiandien yra vienas būdas nutraukti karą ir neleisti Baltarusijai, mano tėvynei, įsitraukti į jį. Tai kelias, kurį gali pasirinkti kiekviena baltarusė ir baltarusis – neįsitraukimo į karą kelias. Šiandien, kaip niekada anksčiau, mes kovojame už tai, kas turėtų būti pagrindinė moterų ir vyrų teisė – teisė nenešioti ginklo ir gyventi pagal savo sąžinę, taikoje ir harmonijoje.

Tačiau vien 2022 m. Baltarusijoje buvo iškelta apie 400 baudžiamųjų bylų drąsiems vyrams, atsisakiusiems stoti į kariuomenę ir imtis ginklo. Apmaudu pastebėti, kad Baltarusijoje jaunų vyrų atsisakymas stoti į kariuomenę lemia jų įkalinimą. Dėl sąžinės atsisakiusieji tarnauti Baltarusijoje susiduria su sunkumais net ne tik karinėje tarnyboje – jie negali įsidarbinti, nes pagal Baltarusijos įstatymus, norėdami įsidarbinti, jie turi pateikti karinį bilietą, kurio, savaime suprantama, neturi. Už dezertyravimą Baltarusijoje baudžiama mirties bausme, prisidengiant „valstybės išdavyste”. Baltarusijos gynybos ministerija skelbia konkursus kūno maišų ir metalinių identifikavimo žymių įsigijimui. Baltarusijos sąžinės prieštaraujantys asmenys pabėga į Rusiją, tačiau jie surandami ir grąžinami atgal – į kalėjimą.

Nuo kurio momento žmogus, atsisakęs imti ginklą ir kovoti, tapo nusikaltėliu, kurį reikia medžioti? Nuo kada jis tapo grėsme kitų šalių saugumui? Atkreipkite dėmesį, ne „Wagner” grupės nariai, o baltarusių vyrai, atsisakę imti ginklą, Lietuvos laikomi grėsme.

Baltarusijos karo prievolininkai yra nematomi ir persekiojami visur. Lietuvoje jie laikomi keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui, jei anksčiau yra atlikę karinę tarnybą ar mokęsi karinėse įstaigose. Tačiau labai dažnai vaikas nepasirenka mokymo įstaigos – tą sprendimą priima tėvai. Vis dėlto bet koks buvusio kariškio bandymas eiti taikos ir nesmurto keliu susiduria su pasipriešinimu ne tik iš Lukašenkos ir jo režimo (tai galima suprasti), bet ir iš Europos Sąjungos. Europos Sąjungoje nesuteikiamas joks oficialus statusas, ir net Lietuvos pavyzdys, iš kurios baltarusių sąžinės atsisakytojai siunčiami atgal į militaristinio režimo rankas, verčia liūdnai susimąstyti: ar jie tikrai trokšta taikos, kaip teigia?

Suteikti prieglobstį sąžinės atsisakiusiems asmenims yra pigiau nei bet koks ginklas, ir tai yra taikus kelias, kurį dėl man neaiškių priežasčių blokuoja visos vyriausybės.

Jei Baltarusijos kariuomenė, sekdama Rusijos kariuomenės pavyzdžiu, užpuls Ukrainą, tai sukels naują konflikto eskalaciją, naujas Ukrainos civilių gyventojų aukas ir naujas Baltarusijos karių aukas.

Lengviausias būdas užblokuoti Baltarusijos kariuomenę – paremti baltarusių sąžinės atsisakiusiųjų kovą už nesmurtą ir teisę nekovoti ir neimti ginklo.

Mums reikia humanitarinio koridoriaus visiems Baltarusijos sąžinės prieštaraujantiems asmenims.

Reikia politinio prieglobsčio Baltarusijos dezertyrams.

Reikia nustoti laikyti Baltarusijos karo prievolininkus grėsme Lietuvos ar bet kurios kitos šalies nacionaliniam saugumui.

Mums reikia aiškaus signalo iš Europos, kad Baltarusijos vyrai, kurie atsisako imti ginklą, yra reikalingi Europai ir kad Europa yra pasirengusi ginti jų pagrindinę žmogaus teisę – teisę gyventi pagal savo sąžinę.

Jei nuoširdžiai trokštame taikos ir siekiame jos be aukų, kraujo praliejimo ir smurto, suteikti žmonėms galimybę nekariauti yra išmintingiausias sprendimas, kurį galime priimti kovoje už taiką.

Olga Karač

Mūsų Namai